Elektriniai aparatai, naudojami esant degiųjų dulkių. 2-1 dalis. Bandymo metodai. Mažiausios dulkių užsidegimo temperatūros nustatymo metodai

Šiame Europos standarte apibūdinami du mažiausiosios dulkių užsidegimo temperatūros nustatymo metodai, kad būtų galima parinkti elektrinius aparatus, skirtus naudoti esant degiųjų dulkių pagal EN 50281- 1-2:1998 ir pagamintus pagal EN 50281-1-1:1998. Šie metodai netaikomi medžiagoms, turinčioms sprogiųjų savybių. A metodas (4 skyrius) taikomas nustatant mažiausiąją nurodyto karšto paviršiaus temperatūrą, kuri gali sukelti ant jo susidariusio nurodyto storio dulkių sluoksnio skilimą ir (arba) užsidegimą. Šis metodas ypač svarbus pramoninei įrangai, ant kurios karštų atvirų paviršių iš aplinkos nusėda ploni dulkių sluoksniai. B metodas (5 skyrius) taikomas nustatant mažiausiąją nurodyto karšto paviršiaus temperatūrą, kuri gali sukelti kurių nors dulkių arba kitų kietųjų dalelių debesies užsidegimą. Šis bandymas numatytas kaip papildomas bandymas nustačius dulkių sluoksnio mažiausiąją užsidegimo temperatūrą šio standarto A metodu. 1 PASTABA dėl B metodo. Kadangi bandant krosnyje dulkių dalelių buvimo laikas yra trumpas, tai bandymo metodas taikomas pramoninei įrangai, kai debesies pavidalo dulkės būna trumpą laiką. Šis bandymo metodas yra mažos apimties ir jo rezultatai ne visada gali atspindėti visas pramonės sąlygas. 2 PASTABA dėl B metodo. Šis metodas netaikomas dulkėms, kurios per ilgesnį negu numatyta šiam bandymui laiką gali iš nuosėdų išskirti dujas, susidariusias pirolizės ar smilkimo metu