From Cyberspace to Internet Art: Investigating Spatiality
| Date |
|---|
2025 |
Disertacijos objektas – internetinis menas. Būnant menine reakcija į naują erdvės paradigmą – kibererdvę – internetinio meno formali kompozicija yra tokia pat beprecedentė kaip ir pati kibererdvė. Savo konstrukcijomis šie meno kūriniai dramatizuoja kibererdviškumą taip, kaip to negali padaryti joks kitas menas. Tyrime nagrinėjama, kaip sistemingai apibūdinti ir analizuoti internetinio meno objektų erdvinę-forminę kompoziciją, atsižvelgiant į jų technologinį ir ontologinį kompleksiškumą. Tyrimo tikslas – suformuluoti kibererdviškumo teorinį modelį ir pritaikyti jį internetinio meno objektų analizei, identifikuojant jų erdvines-formaliąsias kompozicijas. Disertacija susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje „Kibererdvės modeliavimas“ suformuluojamas teorinis kibererdvės modelis panaudojant integratyvios literatūros analizės metodologiją. Čia remiamasi tradicinėmis erdvės teorijomis, postmoderniais požiūriais ir, svarbiausia, šiuolaikinėmis kibererdvės konceptualizacijomis. Susintezavus aktualias įžvalgas, skyriuje siūlomas Pentamorfinis Kibererdvės Modelis, kuris apibrėžia kibererdvę kaip daugialypę erdvę, sudarytą iš geografinio, socialinio, materialaus, virtualaus ir mentalinio ontologinių sluoksnių. Antrojoje dalyje „Internetinio meno analizė“ Pentaforminis Kibererdvės Modelis taikomas internetinio meno objektų erdvinėms-forminėms kompozicijoms tirti. Pirmame poskyryje yra kategorizuojama 117 meno kūrinių kolekcija pagal jų erdvines kompozicijas. Antrame poskyryje pateikiami skirtingus erdvinius ekstremumus iliustruojančių pasirinktų meno kūrinių atvejų tyrimai. Trečiame poskyryje analizės įžvalgos integruojamos į platesnį teorinį internetinio meno diskursą. Darbo išvadose pabrėžiama erdvinio sluoksniavimo internetiniame mene reikšmė, nurodant, jog šie meno kūriniai veikia ne kaip fiksuoti objektai, o kaip erdvines ekologijas kuriantys dalyvaujamieji erdviniai performansai. Disertacija prisideda prie internetinio meno teorijos plėtros siūlydama išsamų bei niuansuotą požiūrį į internetinio meno analizę, kūrybą bei kuravimą, įvertinant jo erdvinį pasiskirstymą, posthumanistinį būvį bei performatyvumą,
The object of the dissertation is internet art. Being an artistic reaction to a novel spatial paradigm – cyberspace – internet art is as unprecedented in its formal composition as cyberspace itself. Artworks from this field are dramatizing the spatial logics of cyberspace through their constructions in ways no other artistic expression can. The dissertation investigates how to systematically describe and analyse the spatial-formal composition of internet art objects, considering their technological and ontological complexity. The aim of the research is to formulate a theoretical model of cyberspatiality and apply it for analysis of internet art objects, identifying their spatial-formal compositions. The dissertation consists of two main parts. The first part, “Modelling Cyberspace”, utilizes integrative literature review methodology to formulate a theoretical model of cyberspatiality. It draws from traditional theories of space, postmodern approaches, and – most importantly – contemporary conceptualizations of cyberspace. Synthesizing relevant insights, the chapter proposes the Pentamorphic Cyberspace Model, which conceptualizes cyberspace as a spatial manifold composed of geographical, social, material, virtual, and mental ontological domains. The second part, “Analysis of Internet Art”, applies the Pentamorphic Cyberspace Model to examine the spatial-formal compositions of internet art objects. The first subsection categorizes a collection of 117 artworks according to their spatial compositions. The second subsection presents case studies of selected artworks that exemplify different spatial extremes. The third subsection integrates insights from the analysis into the broader theoretical discourse on internet art. Conclusions highlight the significance of spatial layering in internet art, suggesting that these artworks function less as fixed objects and more as participatory spatial performances that construct spatial ecologies. The dissertation advances internet art theory by offering a nuanced framework for analysing, curating, and creating internet art as a spatially distributed, posthuman, and performative practice.