Use this url to cite researcher: https://hdl.handle.net/20.500.12259/154401
Now showing 1 - 10 of 44
  • ETD
    Ar šiuolaikinės žmogaus teisės veda link Žemės tvarumo?
    [Do contemporary human rights lead to Earth sustainability?]
    master thesis
    Rabačius, Aurimas
    2021-06-10
    Tezės tikslas yra moksliniu preziumuojamu būdu akademiniais ir kitais šaltiniais pagrįstai atsakyti į pavadinime esantį klausimą – ar šiuolaikinės žmogaus teisės veda link Žemės tvarumo. Darbe pagrindiniai nagrinėjimo objektai yra žmogaus teisės, tarptautinė teisė ir aplinkosaugos teisė. Tezėje naudojama struktūra: 1. aplinkosaugos žmogaus teisių antropocentrinės paradigmos ištakos; 2. žmogaus teisių ir tvaraus pasaulio susikirtimas šiuolaikiniame kontekste; 3. keliasdešimt nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos pasirašytų aplinkosaugos tarptautinių sutarčių, tarptautinių sutarčių nagrinėjimas žmogaus teisių kontekste; 4. tarptautinių teisminių bylų, susijusių su hipoteze analizė; 5. šiuolaikinių supervalstybių laikysena, žmogaus teisės ir Žemės tvarumas Trump-Biden eroje; 6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo pasisakymai aplinkosaugos žmogaus teisių srityje; 7. koreliuojančių lietuviškų įstatymų, organizacijų apžvalga; 8. Galutiniai apibendrinimai ir pasiūlymai. Tezėje nagrinėjamas žmogaus teisių atsiradimas, jų evoliucija šiuolaikinėje teisėje. Naudojami keletas pagrindinių metodų: analitinis, lyginimo metodas – istorinio aplinkosaugos žmogaus teisių antropocentrizmo momentui, pasirašytų tarptautinių sutarčių analizė, lyginimas. Dokumentai skirstomi žmogaus teisių rėmuose į bendrus, susijusius su Žemės atmosfera, Žemės vandenynais, geriamo vandens atsargomis, biologine įvairove, pavojingomis medžiagomis – radioaktyviomis, pesticidais, atliekomis, į dokumentus, susijusius su kariniais konfliktais, prekyba. Supriešinimui su istoriniu antropocentrizmu, šiuolaikinių tarptautinių sutarčių veiksmingumui įvertinti ir pasiūlymams pateikti naudojamas loginis metodas. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas1 , pasirašytas 1966 metais, Lietuvoje įsigaliojęs 1992 metų vasario 20 d. turi savo 6 straipsnį: „1. Kiekvienas žmogus turi neatimamą teisę į gyvybę. Šią teisę saugo įstatymas.“ ir 17 straipsnį: „. Niekas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo būsto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir orumą.2. Kiekvienas asmuo turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų.“. Šio pakto ir lydinčių Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau – JTO) tarptautinių dokumentų įtakoje pasirašytos ir ratifikuotos ar kitokiu 1 https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.1748486 būdu įteisintos dešimtys tarptautinių sutarčių. Jos suskirstytos potemėmis visose Žemės planetai svarbiausiose sferose. Apžvelgiamos didžiausią įtaką turėjusios tarptautinės sutartys nuo Stokholmo konferencijos 1972 metais iki Kioto protokolo 1997 metais ir Paryžiaus susitarimo, pradėjusio veikti nuo 2016 metų. Stokholmo Konferencija buvo bene pirmasis ryškus pasaulio įvykis darantis aiškią prezumpciją apie žmogaus pavojingą veiklą aplinkai. Kioto Protokolas buvo finalizuota 1992 m. JTO Klimato Kaitos Konvencijos išraiška, pristatanti Kioto mechanizmus – jie pristatyti tezėje. .Paryžiaus Susitarimas yra rašymo momentu aktualiausia pasaulio tarptautinė sutartis tezės kontekste, siekianti sumažinti pasaulinį klimato šiltėjimą iki 1,5 – 2 lapsnių pagal Celsijų. Apžvelgiami svarbiausi sutarčių bruožai ir veikimo principai. Padaromos išvados kokį teigiamą poslinkį padarė šios sutartys, kodėl kai kurios didžiosios naftą eksportuojančios valstybės neskuba jų ratifikuoti. Taip pat apžvelgiamos tarptautinės sutartys ginančios žmogaus teises į senkančius išteklius, paveldo, identiteto apsaugą, nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių apsaugą. Pabrėžiama, kad šios tarptautinės sutartys yra minkštoji teisė ir jos veikimas nėra taip griežtai apibrėžtas. Tezėje peržvelgiamos Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher nuo 1980 m. pradėtos implementuoti atmosferos emisijų kvotos, kaip jos atsispindi Paryžiaus susitarime. Atkreipiamas dėmesys kaip antros pagal taršą valstybės Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) buvęs prezidentas Donald Trump yra aršus klimato kaitos neigėjas, kaip jis de facto paliko Paryžiaus susitarimą, o naujai išrinktas prezidentas Joe Biden pirmą savo darbo dieną pasirašė dėl JAV grįžimo į susitarimą. Tezėje išanalizuotos dvi garsiausios pasaulyje pastarojo meto bylos dėl valstybių inicijuotų aplinkos pokyčių (August 2019 decision in Portillo Cáceres v Paraguay ir October 2019 Teitiota v New Zealand) ir jų sukeltų fizinių asmenų galimų žūčių, apnuodijimo, galimi žmogaus teisių pažeidimai. Nagrinėjami bylų faktai, pusių argumentai, teisinės taisyklės, įvairių instancijų teismų sprendimai. Paimkime mūsų nagrinėtas praeito dešimtmečio tarptautines bylas. Jos parodo plačiai debatuotinų JTO tarptautinių ir politinių teisių pakto 2 anksčiau minėtų straipsnių potencialą. Aptariamas JTO Komisijos komentaras nr. 36 teisei į gyvybę. Turime aiškius pavyzdžius kaip akivaizdus neatsakingas elgesys su aplinka įšaukia valstybėms teisinius padarinius ir gėdą tarptautiniame lygmenyje. Žmonės Lietuvoje ir kitose pasaulio dalyse nežino, nemoka, o gal ir nėra pakankamai sąmoningi naudotis teisiniais instrumentais gindami savo teises. Tezėje aptariami su hipoteze koreliuojantys Lietuvos Konstitucijos 53, 54 straipsniai. Aprašmomos lietuviškos Konstitucinio teismo bylos, kuriose teismas pasisako apie šiuos straipsnius Europos Sąjungos direktyvų kontekste.7 Vienas iš didžiausių aplinkos taršos šaltinių yra pakuotės ir pakuočių atliekos. Kanada jau uždraudė neperdirbamų maišelių, plastikinių geriamųjų šiaudelių gamybą ir kodėl to nepadaro Lietuva. Tezėje pateikiami įrodymai kaip tvari aplinka veda link žmogaus teisės į gyvybę. Paimamas pavyzdys kaip Kinija 2018 metų sausį atsisakė priimti atliekas iš JAV ir Europos Sąjungos ir kokie to teisiniai padariniai Žemės tvarumui. Tezėje analizuojama Lietuvos pakuočių tvarkymo suvestinė galiojanti redakcija, viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“, Įstatymas aiškiai identifikuoja daugkartinį pakuočių naudojimą, organinį perdirbimą, pakuočių gamintojus, pardavėjus, platintojus ir kitus ūkinius subjektus. Įstatymas deklaruoja reikalavimus pakuotėms, tarp reikalavimų daugkartinėms pakuotėms reikalaujama jas dezinfekuojant, išplaunant nesukelti pavojaus aplinkai. Aptariami pakuočių žymėjimo reikalavimai. Įstatyme numatyta užstato tvarka. Užstato reikšme aplinkai yra stulbinanti, nes įstatymo imperatyvu taikant jį gamintojai ir vartotojai suinteresuoti neišmesti pakuočių į sąvartyną, kartu su kitomis buitinėmis atliekomis, bet jį atiduoti perdirbimui. Tezėje pateikiamos ne pelno siekiančios lietuviškos savo teisių ekologijoje gynimo iniciatyvos. Šiandieninė pasaulinė praktika verčia abejoti kryptimi link Žemės planetos tvarumo. Kelios iš nagrinėtų konvencijų pažodžiui teigia, kad pastangos link ekologijos negali per daug smarkiai varžyti visuomenės narių gerovės ir ekonominės laisvės. Tokius pačius klausimus, savo nagrinėtose bylose nagrinėjamas tezėje pateikia ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Nepaisant to, įsigilinus į visus tezėje nagrinėtus šaltinius galime preziumuoti, kad šiuolaikinės žmogaus teisės veda link Žemės planetos tvarumo. Peržvelgtos tarptautinės sutartys privalo būti ratifikuotos, kitokiu būdu inkorporuotos į kiekvienos pasirašiusios valstybės nacionalinę teisę.
      53  20
  • ETD
    Ar IV Industrinė revoliucija kelia grėsmę prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms?
    [Whether the IV Industrial revolution pose a threat to inalienable human rights and freedoms?]
    master thesis
    Palšis, Bronius
    2019-06-05
    IV Industrinė revoliucija, tai visuomenės permainos, kurioms didžiausią įtaką daro išmaniosios technologijos. Šiame darbe orientuojamasi į šiuos IV Industrinės revoliucijos komponentus: blokų grandines (ang. block chain), kiberfizines sistemas, daiktų internetą, paslaugų internetą, dirbtinį intelektą, biotechnologijas ir didžiuosius duomenis (ang. big data). Manoma, kad šios inovacijos performuos visuomenę ir iki šiol vykusius procesus joje. Šiame darbe bus siekiama apžvelgti IV Industrinės revoliucijos komponentus ir jų keliamą grėsmę prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Darbe apžvelgiamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės pasižymi antropocentrinėmis savybėmis, kitaip tariant, žmogus yra centrinė figūra, o visa, kas yra aplink jį, vertinama pagal naudą, kurią gali sukurti žmogui. Antropocentrinis požiūris yra konstitucinių valstybių pagrindas, o šiuose dokumentuose įtvirtintos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės siaurąja prasme įvardinamos kaip gyvybė, laisvė ir nuosavybė. Šiame darbe į prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių sąvoka sutalpintos šios teisės ir laisvės: žmogaus teisė į gyvybę, nuosavybės neliečiamumas, įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė, teisė dalyvauti valdant savo šalį, žmogaus orumas ir privataus gyvenimo neliečiamumas. Moksliniame darbe siekiama atskleisti ar IV Industrinė revoliucija kelia grėsmę prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, atliekant pavienių IV Industrinės revoliucijos komponentų analizę, kurioje bus gretinami revoliucijos komponentai ir jau minėtos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Tokiu būdu yra siekiama nustatyti šių sąveikų rizikos lygį, kuris yra atvaizduojamas trijų spalvų sistema, kurioje raudona spalva reiškia keliamą didelę grėsmę, geltona spalva reiškia vidutinę grėsmę, o žalia spalva atspindi, jog rizikos lygis minimalus arba jo išvis nėra. Atlikus pavienių prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių apžvalgą yra siekiama atskleisti IV Industrinės revoliucijos komponentų keliamą grėsmę. Skirtingus rizikos lygius turinčios grėsmės pagal savo pobūdį yra grupuojamos į regionus, kurie leidžia atsakyti į šiame darbe iškeltą klausimą.
      49  221
  • ETD
    Ar sukurtas dirbtinio intelekto objektas gali būti pripažintas autorinių teisių objektu?
    [Could the object created by artificial intelligence be protected by a copyright?]
    master thesis
    Petrulytė, Emilija
    2017-06-02
    Technologijų pranašai skelbia naująjį amžių, mėgindami socialines tendencijas ir organizaciją paaiškinti paviršutiniškai suprantama kompiuterių ir DNR logika. Pomodernioji kultūra ir teorija su pasimėgavimu skelbia istorijos ir tam tikru mastu proto pabaigą, štai čia ir kyla didžioji pomoderniosios kultūros problematika dėl sparčios technologijų raidos ir žmogaus proto. Ar tai ką sukuria žmogaus protas technologijų pagalba vėliau gali būti naudojama vietoje žmogaus proto, t.y. žmogaus protas arba šio žodžio atitikmuo intelektas laikui bėgant taps nebereikalingas ir technologijų pagalba dirbtinis intelektas pilnai funkcionuos kaip žmogaus intelektas. Per pastarąjį dešimtmetį dėl spartaus technologinio progreso robotikos srityje įvyko <…> reikšmingi pokyčiai: sukurtas ir įdiegtas dirbtinis intelektas, vadinasi, tam tikrą dalį arba net ir visus sprendimus dėl savo veikimo robotas priima pats; dėl kitų technologijų robotai tapo nepriklausomi nuo žmogaus, <…> dirbtinis intelektas ir nuotolinės bevielės technologijos įgalino sukurti daugiau ar mažiau autonominius robotus. Šiai dienai robotai tampa savaime suprantamu ir elementariu reiškiniu, “protingos” mašinos gyvena kartu su žmonėmis, “robotai integravosi į visas kasdienio gyvenimo sritis – nuo lifto, kuris atsižvelgdamas į keleivių srautus tam tikru dienos metu pats sprendžia, kelintame aukšte laukti keleivių, iki išmanaus autopiloto automobiliuose.” Atsižvelgiant į sparčią robotų integraciją į visuomenės gyvenimą kyla natūralus klausimas, jei robotas geba savarankiškai atlikti veiksmus, kas už viso to slypi teisinėje plotmėje, ar robotas gali įgyti teisinį subjektiškumą? Jei šių dienų robotai geba savarankiškai mąstyti, veikti, kurti kaip tuomet tai turėtų skambėti teisiškai? Kas jei robotas sukurs dainą, nupieš paveikslą ar sukurs reklamą? Lietuvoje nėra susiformavusios dirbtinio intelekto sukurtų objektų teisinės apsaugos praktikos, autorių teisių įstatymas apsaugo tik fizinį asmenį (autorių teisių subjektą) ir jo sukurtą kūrinį (autorių teisių objektą), o dirbtinis intelektas lieka kažkur tarp autoriaus kaip subjekto ir tarp autorinių teisių objekto. Dirbtinio intelekto kūrėjai naudoją natūraliojo intelekto tyrimų rezultatus. Ir atvirkščiai, kai kurie dirbtinio intelekto tyrimai daro įtaką natūraliojo intelekto aiškinimo darbams. Taigi kyla klausimas, ar dirbtinis intelektas gali kurti kaip natūralus žmogaus intelektas ir jeigu gali, kaip tokius dirbtinio intelekto sukurtus objektus/kūrinius apsaugoti autorinėmis teisėmis. Temos aktualumas: kadangi dirbtinis intelektas, robotika sparčiai skverbiasi į žmonijos kasdienį gyvenimą tuo pačiu nulemiant ir ekonomikos veiksnius, būtina žinoti kaip teisingai apsaugoti sukurtus dirbtinio intelekto objektus, taigi atsižvelgiant į tai, kad dirbtinis intelektas ir visa programinė įranga tampa neatsiejama kasdienybė turi būti siekiama kuo teisingiau ją vystyti ir naudoti teisinėmis priemonėmis. Pagrindinis darbo tikslas: nustatyti, ar pagal galiojančius teisės aktus, įvairių valstybių praktiką, teisės doktriną dirbtinio intelekto sukurtam objektui gali būti taikoma autorinių teisių apsauga. Pagrindiniai darbe išsikelti uždaviniai: • Nustatyti dirbtinio intelekto teisinę sampratą; panaudojant teisės aktus bei mokslinių šaltinių analizę; • Įvertinti dirbtinio intelekto autorinių teisių į sukurtą objektą/kūrinį ypatumus Lietuvoje ir užsienio šalyse; • Įvertinti dirbtinio intelekto autorinių teisių į sukurtą objektą/kūrinį apsaugos prieštaringumą; • Pateikti alternatyvius robotikos ar dirbtinio intelekto autorinių teisių į sukurtą objektą/ kūrinį teisinės apsaugos būdus. Tyrimo metodai: siekiant darbo tikslo naudojami analitinis, lyginamasis, aprašomasis, istorinis bei sisteminis metodai. Išanalizavus galiojančius teisės aktus autorių teisių subjektas yra tiesiogiai susijęs su kūrinio sukūrimu ir pagrindinis aspektas yra kūrinio sukūrimo faktas, todėl dirbtinis intelektas sukurdamas autonomiškai kūrinį tampa autorių teisių subjektu. Pagal galiojančius teisės aktus, kūrinys pripažįstamas kaip autorių teisių objektas jei yra originalus kūrybinės veiklos rezultatas ir turi objektyvios išraiškos formą, dirbtinio intelekto sukurtas objektas/kūrinys atitinka visus tris reikalavimus. Taip pat išanalizavus Kontinentinės ir Bendrosios teisės sistemų tradicijas kūrinio originalumui, dirbtinis intelektas ir jo sukurtas objektas/kūrinys, atitinka abiejų sistemų reikalavimus. Pagal galiojančius teisės aktus kūrinių autoriams priklauso turtinės ir neturtinės teisės į kūrinį, dirbtinis intelektas šiuo atveju pretenduoja tik į neturtines autorių teises, kurios yra neatsiejamos nuo autoriaus sukūrusio kūrinį. Dirbtinis intelektas gebėdamas savarankiškai bei autonomiškai sukurti objektą/kūrinį tampa neturtinių teisių turėtojas. Iš apžvelktų teisės aktų ir mokslinių šaltinių galima teigti, kad dirbtinis intelektas galėtų būti dalinai pripažintas autorių teisių subjektu, kuris įgytu tik neturtines teises – vardą į sukurtą objektą/kūrinį, o dirbtinio intelekto sukurtas objektas/kūrinys - autorinių teisių objektas.
      302  117
  • ETD
    Ar ombudsmenų vykdoma viešojo administravimo kontrolės funkcija konkuruoja su teismų vykdoma viešojo administravimo kontrole?
    [Whether Public Administration Inspection Executed by Ombudsmen Institution Compete with Public Administration Inspection Executed by Courts?]
    master thesis
    Sirvydytė, Justina
    2016-06-02
    Visose gyvenimo srityse, kurias reguliuoja nustatytos tam tikros elgesio taisyklės, visuomet kyla ir kontrolės klausimas, todėl neišvengiamai šis klausimas kyla ir dėl viešojo administravimo. Deja, vis dar pasitaiko nemažai atvejų, kuomet žmogaus teisės ir laisvės dažnai nepagrįstai ar neteisėtai yra ribojamos pačių piliečių deleguotos valdžios institucijų veiksmais, todėl ypatingą prasmę įgauna institucijų, kurių tikslas yra žmogaus teisių apsaugos užtikrinimas, patirties ir iškylančių problemų analizė bei šių institucijų veiklos vertinimas ir tobulinimas. Viena iš institucijų Lietuvoje, padedančių ginti žmonių teises bei tikrinti administracijos veiksmus, yra Seimo kontrolierių įstaiga. Taip pat - teismai bei administracinių ginčų komisijos. Tai mechanizmas, leidžiantis administracijos veiksmų kontrolės pagalba padidinti asmens teisių saugumą, sudarantis galimybę neteisminėmis priemonėmis ginti netinkamais administracijos veiksmais pažeistas asmenų teises. Lietuvoje ir daugelyje kitų valstybių viešojo administravimo kontrolę vykdo bei ginčus tarp viešojo administravimo institucijos ir asmens sprendžia ombudsmenų institucija, tačiau taip pat valstybės institucijų kontrolę vykdo, ginčus sprendžia bei teisingumą vykdo ir teismai, todėl kyla klausimas kaip šios dvi valstybės institucijos pasidalina viešojo administravimo kontrolės funkciją, t. y. ar vykdydamos viešojo administravimo kontrolės funkciją šios dvi valstybinės institucijos nekonkuruoja. Atlikus teisinės literatūros, teisės aktų, lyginamąją Seimo kontrolierių ir administracinių teismų bei administracinių ginčų komisijų veiklos, vykdant viešojo administravimo kontrolę, analizę, darbe prieita išvados, kad teismo ir Seimo kontrolierių atliekama viešojo administravimo kontrolė yra vykdoma skirtingais aspektais ir apimtimi, be to itin reikšmingas skirtumas tarp Seimo kontrolieriaus ir teismų veiklos yra Seimo kontrolieriaus teisė pradėti tyrimą savo iniciatyva - tyrimų metu atliekama ypatingai išsami tam tikros problemos analizė, kas suteikia galimybę atskleisti teisinio reglamentavimo trūkumus ar netobulumus ir pateikti siūlymus dėl atitinkamų teisės aktų tobulinimo. Taip pat reikšmingus skirtumus lemia teismo ir Seimo kontrolieriaus priimamų sprendimų teisinė galia: teismo sprendimo įvykdymas yra garantuotas valstybės prievartos taikymu, tuo tarpu rekomendacinis pobūdis ir valstybinės prievartos priemonių, užtikrinančių Seimo kontrolieriaus siūlymo vykdymą, nebuvimas lemia tai, kad ombudsmeno atliekama viešojo administravimo kontrolė laikytina papildoma priemone piliečių teisių užtikrinimui, ir geros praktikos viešajame administravime diegimo iniciatoriumi.
      23  57
  • ETD
    Ar diskrecija teisiniame kontekste sietina su veiksmų laisve ar su veiksmų ribomis?
    [Is discretion in the legal context related to freedom or boundaries of action?]
    master thesis
    Stadaliūtė, Gintarė
    2015-06-04
    Darbe siekiama išsiaiškinti su kuo teisiniame kontekste yra sietina diskrecija, ar su veiksmų laisve ar su veiksmų ribomis. Norint pasiekti šį tikslą, darbe yra analizuojama diskrecijos samprata teisiniame kontekste, taip pat yra aptariama kiek yra suteikiama laisvės priimant diskrecinius sprendimus, nagrinėjamos diskrecijos ribos, ir kas ją gali riboti. Yra analizuojama teismų turima diskrecija, ir sprendžiamas klausimas koks turi būti teisėjas priimdamas sprendimus, bei kiek jis turi diskrecijos juos priimant. Taip pat aptariami skirtingų teisės mokyklų ir jų atstovų požiūriai į teisėją kaip teisės aiškintoją ir taikytoją, bei teisėjo turimą diskreciją ir galimybę kurti teisę. Yra analizuojama administracinės diskrecijos kontrolė, pateikiama ultra vires doktrina, bei pristatomos pasitaikančios problemos teismų praktikoje priimant diskrecinius sprendimus.
      27  68
  • ETD
    How the legal regulatory framework for energy storage technologies could be adjusted in order to integrate essential amount of renewable energy sources into energy market?
    [Koks turėtų būti taikomas teisinis reguliavimas energijos saugojimo technologijoms, siekiant pilnai integruoti atsinaujinančius energijos šaltinius į energetikos rinką?]
    master thesis
    2015-01-09
    Renewable energy technologies can play main role in future energy systems. Most of these technologies could be considered as green and can be easily installed for domestic and industrial use. Unfortunately renewable energy sources are unstable in theirs nature and usually it is impossible to use them without energy storage systems in between generation source and end - user. Potential role of renewable energy technologies to contribute to low carbon EU energy and transport system is recognized by EU policy-makers and described in A Roadmap for moving to a competitive low carbon economy in 2050, Energy roadmap 2050, SET-Plan , Transport White paper , Proposal for directive Alternative Fuels infrastructure and Directive of 2009 on the Promotion of the Use of Energy from Renewable Sources. All these documents serve as basis for current EU energy policy and the basic rules for introduction, maintenance and promotion of renewable energy in the Member States. Unfortunately, energy storage subject is quite new for EU policy makers. There is only European Commission DG ENER Working paper on energy storage which describes current situation and challenges. It envisages that the main challenge for energy storage development is economic. However importance of regulatory framework is pointed out and how the regulatory framework could be adjusted to integrate storage better in the supply chain described in details. The importance of energy storage technologies is widely recognized among politicians and members of G8 nations. According to theirs request International Energy Agency prepared Roadmap for the Energy Storage technologies for up to the year 2050. Some countries (USA, Germany etc.) also recognize importance of energy storage for renewables integration and developed unique regulatory instruments for energy storage technologies. Unfortunately there is no well described regulatory framework for energy storage technologies in Lithuania. The main objectives of this work is related to analysis of the legal regulatory framework for energy storage technologies worldwide with the determination of which energy policy and regulatory instruments serves best for integration of renewable energy sources into energy market. The work concentrates on Germany and USA cases on energy storage and EU experience on promotion of energy storage technologies. Join EU and USA initiatives also investigated. Lots of efforts were dedicated in order to understand limiting factors for renewable energy and energy storage technologies integration into energy market. The legal regulatory framework for energy storage technologies in Lithuania discussed in details.
      11  9
  • ETD
    Ar pirmojo pardavimo doktrina taikoma skaitmeniniams produktams?
    [Whether first sale doctrine applies to digital goods?]
    master thesis
    Morkys, Simonas
    2014-06-06
    Pastaraisiais dešimtmečiais, vykstant itin sparčiai įvairių technologijų pažangai, kūrimui ir taikymui, pirmojo pardavimo doktrinos efektyvus praktinis pritaikymas tam tikromis sąlygomis tapo sunkiai įgyvendinamas. Palyginti naujų teisės santykių reguliavimui naudojamos daugiau nei prieš kelis dešimtmečius sukurtos pirmojo pardavimo doktrinos nuostatos. Dėl to kyla diskusija, dėl teisės aktuose numatytos pirmojo pardavimo doktrinos taikymo ribų bei praktinio šios pritaikymo skaitmeninių produktų platinime. Todėl šio darbo tikslas - nustatyti, ar pirmojo pardavimo doktrina taikoma skaitmeninių produktų platinime. Darbo uždaviniai: 1) Apibrėžti pirmojo pardavimo doktrinos sampratą; 2) Nustatyti pirmojo pardavimo doktrinos taikymo ribas skaitmeninių produktų platinime; 3) Nustatyti problemas, kylančias pirmojo pardavimo doktrinos taikymo skaitmeninio platinimo atveju; 4) Apžvelgiant JAV ir Europos teismų praktiką, pateikti teismų pirmojo pardavimo doktrinos ribų nustatymo išaiškinimą bei motyvus. Siekiant darbe iškelto tikslo atlikta lyginamoji Europos, JAV ir Lietuvos Respublikos teisės aktų analizė. Taip pat atlikta mokslinės literatūros ir teismų praktikos analizė. Darbe apibendrinama, jog pirmojo pardavimo doktrina yra vienas iš autorių teisės suvaržymų, kuriuo siekiama palaikyti teisių pusiausvyrą tarp autoriaus teisių, viešojo intereso bei nuosavybės teisės. Atsakant į darbe keliamą pagrindinį klausimą – pirmojo pardavimo doktrina visais atvejais taikoma skaitmeninių produktų fizinio platinimo metu. Apžvelgiant doktrinos taikymą skaitmeninių produktų skaitmeniniam platinimui, šis yra leistinas tik kompiuterio programų platinimui ir tik Europos Sąjungos rinkoje.
      15  10
  • ETD
    Ar lobizmo įteisinimas yra suderinamas su konstitucijoje įtvirtintu principu, jog įstatymų leidėjai turi vadovautis valstybės interesais?
    [Is legitimation of lobbying compatible with the constitutional principle that legislators must act according to the state interests?]
    master thesis
    Senkus, Dovydas
    2014-06-06
    Nors lobizmas Lietuvoje buvo įtvirtintas 2001 metais, priėmus Lietuvos Respublikos Lobistinės veiklos įstatymą, iki šiol lietuvių teisinėje literatūroje nebuvo skiriama daug dėmesio lobizmo kaip instituto suderinamumui su Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu principu, jog Seimo nariai savo darbe turi vadovautis valstybės interesu. Lobizmas dažniausiai yra nagrinėjamas politikos mokslų kontekste kaip grupių interesų perdavimo priemonė. Teisinėje literatūroje yra straipsnių analizuojančių Lobistinės veiklos įstatymą, jo veikimą ar neveikimą bei kitus lobizmo įtvirtinimo aspektus. Visgi lobizmo ir konstitucinio principo, jog Seimo nariai savo darbe turi vadovautis valstybės interesu suderinamumo problema kyla tada, kai interesų grupės, pasitelkdamos lobistus, siekia savo siaurų interesų, kurie prieštarauja valstybės interesui, patenkinimo. Taigi priėmus lobizmą įteisinančius įstatymus (leidus privačioms interesų grupėms tiesiogiai daryti įtaką leidžiamajai valdžiai) kyla reali grėsmė, kad bus pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas principas, jog įstatymų leidėjai turi vadovautis valstybės, o ne privačiais interesais. Šis baigiamasis darbas ir yra skiriamas ištirti šių dviejų institutų suderinamumą, jų reglamentavimą ir interpretavimą, nurodyti ryškiausius probleminius aspektus ir pateikti samprotavimus, kurie galėtų būti pagalbine medžiaga kitiems, susidomėjusiems šios problemos sprendimu. Tyrimo objektas – Lobistinė veikla, kuria pagal galiojančius teisės aktus siekiama paveikti įstatymų leidžiamosios valdžios sprendimus ir jos suderinamumas su įstatymų leidėjų pareiga leidžiant įstatymus vadovautis valstybės interesais. Tyrimo tikslas – nustatyti ar lobizmo įteisinimas yra suderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu principu, jog įstatymų leidėjai turi vadovautis valstybės interesais. Tyrimo uždaviniai - apibrėžti lobizmo sampratą, nustatyti lobistinę veiklą reguliuojančius teisės aktus, nustatyti pagrindinius lobizmo požymius, apibrėžti valstybės intereso sampratą, atskleisti valstybės intereso svarbą, požymius, atlikti lobizmo ir valstybės intereso suderinamumo analizę, nustatyti užsienio valstybių patirtį reguliuojant lobistinę veiklą, apžvelgti problemas kylančias užsienio valstybėse dėl lobistinės veiklos ir valstybės intereso nesutapimo. Magistro baigiamąjį darbą sudaro trys dalys. Pirmojoje dalyje išsamiai aptariama lobizmo samprata, turinys ir reguliavimas. Antroji dalis skiriama valstybės intereso sampratos. Trečiojoje dalyje nagrinėjama šių dviejų institutų sampratų suderinamumas, aptariami interesų grupių veiklos probleminiai aspektai.
      29  85
  • ETD
    Autorinių teisių pažeidimo ir plagiato santykis
    [Relation between copyright infringement and plagiarism]
    master thesis
    Mentovas, Justinas
    2014-06-05
    Autorinių teisių pažeidimas ir plagiatas turi keletą aiškių paviršinių panašumų ir giliau paslėptų, ne taip aiškiai matomų skirtumų. Panašumai pasireiškia tiek plagijuojant, tiek pažeidžiant autorines teises, dažniausiai be kūrinio autoriaus leidimo yra kopijuojami svetimi darbai, tiek plagiatas, tiek autorinės teisės yra susiję su kūrybiniu procesu, kūrinių originalumu, autorystės pripažinimu ir siekia apsaugoti autorius, kad jų kūriniai nebūtų naudojami netinkamai. Būtent dėl šių akivaizdžių panašumų tarp plagiato ir autorinių teisių pažeidimo, kai kurie asmenys šiuos du dalykus supainioja. Žmonės pažvelgę į šią klaidingo sutapatinimo problemą giliau, teigia atvirkščiai ir plagiato su autorinių teisių pažeidimu visiškai nesulygina. Jų manymu plagiatas nėra teisinis terminas ir nebūtinai reiškia autorinių teisių pažeidimą, tai daugiau etikos nusižengimas darantis žalą akademinių institucijų ar pavienių asmenų reputacijai, kenkiantis mokslo pažangai ir kurybiniam procesui. Remiantis tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais, moksline literatūra ir teismų praktika darbe yra atskleidžiama plagiato ir autorinių teisių pažeidimo sampratos Lietuvoje ir užsienio šalyse bei nustatinėjamas santykis tarp plagiato ir autorinių teisių pažeidimo. Autorių teisės ir autorinių teisių pažeidimo sąvoka yra aiškiai apibrėžta įstatymuose, aprašyta mokslinėje literatūroje, teismų prakitkoje, LR ATPK ir BK, įstatymai suderinti su Europos sąjungos direktyvomis bei tarptautinėmis sutartimis kurių narė yra Lietuva. Tačiau plagiatas nėra apibrėžtas oficialiuose teisės aktuose, plagiato apibrėžimu labiau suinteresuota yra akademinė bendruomenė bei šį reiškinį tyrinėjantys mokslininkai. Nors plagiatas kartais tapatinamas su autorinių teisių pažeidimu, kol kas plačiausia nuomonė yra, kad plagiatas tai akademinės etikos ir moralės nesilaikymas, nepagarba sau ir plagijuojamų darbų autoriams, mokslinio pažangumo stabdis. Išskiriama keletas įvairių plagiato rūšių ir formų (pasisavinimas, sukčiavimas, saviplagiatas ir t.t.). Išanalizavus teisės aktus, plagiato ir autorinių teisių apibrėžimus, įvairių autorių mintis šiuo klausimu manytina, kad tai du atskiri dalykai, gebantys egzistuoti vienas be kito ir vienas šalia kito. Skiriasi prieš plagiatą ir autorinių teisių pažeidimą kovojančios institucijos, kovos priemonės ir gręsianti atsakomybė bei atsakomybę taikantys organai. Daugiausiai neaiškumų ir priežasčių, kodėl plagiatas ir autorinių teisių pažeidimas yra sulyginami įnešė autoriams suteiktos moralinės teisės. Darbe taip pat nagrinėjama autorinių teisių pažeidimo ir plagiato kilimo priežastys, tikslai, pasireiškimo būdai, padariniai ir kylanti atsakomybė.
      509  37
  • ETD
    Ar teisė į gyvybę apima teisę ją nutraukti?
    [Whether Right to Life include Right to Die?]
    master thesis
    Bobinaitė, Miglė
    2014-06-05
    Žmogaus teisės yra prigimtinės asmens teisės, priklausančios be išimties ir vienodai kiekvienam žmogui. Teisė į gyvybę yra svarbiausia žmogaus prigimtinė teisė, nes ji apsaugo individo biologinį procesą be kurio nebūtų įmanomas jo egzistavimas. Tačiau nėra sutariama dėl to, ar ši teisė yra neatimama žmogaus teisė, kurios pats žmogus, net būdamas nepagydomas ligonis ir kentėdamas nežmoniškas fizines kančias, negali atsisakyti; ar ši teisė gali būti aiškinama ir kaip leidžianti žmogui pačiam spręsti, ar įgyvendinti jam priklausančią teisę į gyvybę, ar savanoriškai atsisakyti jos. Vieningai sutariama, jog teisė į gyvybę yra svarbiausia ir fundamentaliausia žmogaus teisė, tačiau visos žmogaus teisės yra tarpusavyje susiję ir negali būti dalomos. „Teisės į mirtį“ šalininkai valstybės draudimą dėl eutanazijos ar asistuotos savižudybės dažniausiai laiko tokių žmogaus teisių, kaip teisės į autonomiją ir elgesio laisvę, teisės į privatumą bei teisės į orumą pažeidimu. Tokiu „teisės į mirtį“ teisiniu pagrindu remiasi ir ją legalizavusios šalys. Tačiau „teisės į mirtį“ legitimumas yra žmogaus svarbiausios ir fundamentaliausios prigimtinės teisės pažeidimas, kuris yra identifikuojamas ir plačiau analizuojamas šiame darbe. Jau antikos laikais buvo svarstoma apie gyvybės, kaip teisinės vertybės, svarbą. Didieji antikos filosofai savižudybės idėją smerkė. Hipokrato priesaikoje yra aiškiai nustatomas asmens gyvybės neliečiamumas. Vėliau, Vakarų kultūroje įsigaliojus krikščionybei, gyvybės neliečiamumas buvo grindžiamas religinėmis dogmomis, kurios buvo taikomos juridinėje praktikoje. Moderniaisiais laikais pradėjus rastis individualizmo pasaulėžiūros ir pirmosioms žmogaus teisių užuomazgoms, gyvybės vertybė ir jos neliečiamumas buvo aiškinamas per žmogaus prigimties ir jo proto savianalizės prizmes. Remiantis tolesniu žmogaus teisių vystymusi, dabartinėse žmogaus teisių studijose gyvybės, kaip teisinės vertybės, absoliutaus neliečiamumo principas asmeniui kyla iš pareigos visuomenei, kurioje jisai gyvena, auga ir vystosi. Kalbant apie teisę į gyvybę teisių ir pareigų aspektu, teisė į gyvybę pati savaime paneigia galimą „teisės į mirtį“ egzistavimą. Teisės į gyvybę įgyvendinimas asmeniui sukuria pareigą rūpintis visos žmonijos išlikimu, įskaitant ir jo paties gyvybę. Taigi, „teisė į mirtį“ paneigia pareigą, kuri kyla iš teisės į gyvybę subjektinės pusės, taip paversdama šią teisę į privilegiją. Apibendrinus visą magistro darbą, galime teigti, jog teisė į gyvybę asmeniui nesuteikia priešingos teisės, t. y. „teisės į mirtį“, taip kaip ir nesukuria apsisprendimo teisės, t. y. leidimo disponuoti savo gyvybe. Taigi, žmogaus prigimtinė teisė į gyvybę ne tik neapima teisės ją nutraukti, bet taip pat suponuoja asmeniui iš šios teisės kylančią pareigą išlikti gyvam.
      20  271