Use this url to cite researcher: https://hdl.handle.net/20.500.12259/152861
Now showing 1 - 10 of 49
  • ETD
    Elektros energijos vartotojų teisių apsauga ikiteisminėse ginčų nagrinėjimo institucijose
    [Protection of the rights of electricity consumers in pre-trial dispute institutions]
    master thesis
    Kanapickienė, Rūta
    2022-01-12
    Prasidėjo elektros rinkos liberalizavimas, kai Lietuvos gyventojai turi pasirinkti jiems tinkamiausią nepriklausomą elektros tiekėją. Proceso metu gyventojams kyla įvairiausių klausimų ir pasvarstymų. „Energetika – ūkio sritis, daranti įtaką kiekvieno iš mūsų gyvenimui. daugelis apie tai net nesusimąsto tol, kol energijos tiekimas yra stabilus, o kainos – nedidelės. Visa tai priklauso nuo infrastruktūros kokybės bei ją sukūrusių ir prižiūrinčių energetikos specialistų pastangų.“1 Elektros energiją naudojame kasdieną, tai besivystanti sritis, kurioje nuolatos diegiamos elektros energijos gamybai ar perdavimui skirtos inovatyvios technologijos. Kadangi sritis yra nuolat kintanti, tobulėjanti iš to gali kilti klausimai su kokiomis problemomis gali susidurti vartotojas su apskritai visais elektros tiekėjais visumoje. Problemų tendencijas, pasikartojimą ar dėsningumą bandysiu apžvelgti atvejų analizėje. Temos aktualumas. Tema yra nagrinėta nemažai, tačiau skirtingais aspektais nei aš įsivaizduočiau. Juolab kai šiemet gyventojams reikės rinktis nepriklausomą elektros tiekėją. Tad manau, kad mano darbo išvada turėtų padėti atskleisti problematiką šioje srityje iš teisinės pusės. Tyrimo tikslas. Apžvelgti ginčus tarp elektros tiekėjų ir vartotojų iškilusius iki šiol, siekiant nustatyti galimas teisinio reguliavimo spragas. Uždaviniai. Tam, kad būtų pasiektas mokslinio darbo tikslas, yra keliami tokie uždaviniai: 1. Pateikti elektros energijos sąvoką Lietuvoje, lyginant apibrėžimus duotus Lietuvos teisės aktuose. 2. Aptarti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos veiklą, tikslus ir paskirtį, įvardinti kaip ir kokiais tikslais vartotojams rekomenduojama į ją kreiptis. 3. Apžvelgti Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą, jo reglamentuojamas sferas, taip pat aptarti skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarką ikiteisminėse institucijose. 4. Atlikti tyrimą pagal Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos gautus vartotojų skundus, juos klasifikuojant, nustatant problemų dėsningumą, bandyti apibrėžti nusistovėjusias taisykles, kurias būtų galima taikyti ateities sprendimams. Tyrimo objektas. Pagrindinis darbo tyrimo objektas yra vartotojų teisės, jų apsauga ir kaip jos ginamos įvairiais aspektais iškilusiose teisinėse situacijose ikiteisminių institucijų atžvilgiu. Darbo pabaigoje pateiktos išvados. Hipotezė, kad vartotojų teisės elektros energijos tiekimo klausimu pilnavertiškai apsaugotos ir ginamos, kliaujantis Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos išnagrinėtais skundais ir jų taisyklių formavimu, buvo iš dalies patvirtinta, iš dalies paneigta. 1 ANZELMAS BAČAUSKAS, Lietuvos energetika (Vilnius, 2015) 3 Elektros energija – neatsiejamas kasdienio gyvenimo komponentas. Jos sąvoka ir paskirtis metų eigoje nekito, tik tobulėjo. Atsirado daugiau alternatyvių jos išgavimo būdų, kuriuos dabar vartotojai ir stengiasi perimti. Nors elektros energijos sąvoką įsivaizduotumėm kiek kitaip, tai yra paprasčiausia sandorio būdu įsigyta prekė, kuri tik saistoma platesnių įsipareigojimų ir ribojama tam tikrų įsigijimo sąlygų. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba – viena pagrindinių institucijų atliekančių valstybinę energetikos priežiūrą ir kontrolę. Turinti savo nuostatus, kuriais kliaujasi kasdienėje veikloje, ji padeda vartotojams kilusių ginčų ir skundų klausimais. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas yra pakankamai platus ir apima beveik visas elektros energijos sektoriuje kylančias temas, problemas, klausimus. Yra ir keletas nuorodų į kitus teises aktus, tačiau dėl to, kad pati sektoriaus veikla glaudžiai susijusi su Civilinio kodekso reglamentuojamais santykiais. Dėl ginčų nagrinėjimo tvarkos - rašytinis procesas iš esmės atrodo trumpesnis, tad jeigu nėra reikalingas žodinis nagrinėjimas, optimalesnis sprendimas būtų rašytinio proceso tvarka nagrinėjamas skundas. VERT nagrinėtų skundų analizės atžvilgiu, norėčiau paminėti, kad nors ir galime skirstyti atvejus pagal vartotoją, ar dar kitus aktualius aspektus, tai tik apibrėžia sritį ir nustato dėsningumą, tačiau problemos išsprendimui tiesioginės įtakos neturi. Nors ir aplinkybės visų skirtingų situacijų labai skyrėsi, sprendimų ir nusistovėjusios taisyklės formavimasis išliko tapatus. Vartotojas visuomet privalo susimokėti už faktiškai/teoriškai suvartotą elektros kiekį, su išimtimi dėl elektros tiekėjo aplaidumo ar netikslingo perskaičiavimo. Konkrečias taisykles konkretiems atvejams tikrai galime nusistatyti ir jais kliautis ateities sprendimuose, tačiau jokiu būdų ne aklai ir taikant identiškas priemones, nes kiekvienas atvejis individualus ir reikalauja atsakingesnio, platesnio įvertinimo.
      19  5
  • ETD
    Lietuvos Respublikos teismų kreipimaisi dėl prejudicinio sprendimo apmokestinimo srityje
    [Applications by the courts of the Republic of Lithuania for a preliminary ruling in the field of taxation]
    master thesis
    Juknevičiūtė, Indrė
    2021-06-10
    Prejudicinio sprendimo mechanizmas yra vienas pagrindinių dalykų, kuris užtikrina Europos Sąjungos ir valstybių narių bendradarbiavimą ir tinkamą Europos Sąjungos teisės taikymą. Iš esmės ši priemonė užtikrina vienodą teisės taikymą įvairiose srityse 27 valstybėse. Viena iš sričių priklausanti Europos Sąjungos kompetencijai – apmokestinimas. Netiesioginiai mokesčiai yra harmonizuojami Europos Sąjungos lygiu, todėl valstybės narės privalo šias teisės normas perkelti į nacionalinę teisę. Kaip bebūtų, ne visuomet pavyksta tai padaryti tinkamai. Taip pat pasitaiko atvejų, kad valstybių narių institucijos tiesiog nežino kaip Europos Sąjungos teisės normos turėtų būti taikomas ir aiškinamos. Tokiu atveju pagal SESV 267 straipsnį valstybių narių nacionalinės institucijos gali, o kai kuriais atvejais ir privalo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo apmokestinimo srityje. Svarbu paminėti, jog paskutiniu metu Lietuvos institucijos aktyviai naudojasi prejudicinio sprendimo mechanizmu būtent apmokestinimo srityje. Baigiamojo darbo tikslas yra išanalizuoti Lietuvos Respublikos teismų kreipimusis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo apmokestinimo srityje, siekiant nustatyti priežastis, kurios lemia Lietuvos Respublikos institucijų kreipimąsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinių sprendimų mokestiniuose ginčuose. Pirmiausia darbe apžvelgiama teorinė medžiaga, kuri atskleidžia nagrinėjamos tematikos išsivystymo pagrindą. Kitos dalys skirtos tiriamajai daliai, kurioje siekiama nustatyti kokios institucijos turi pareigą ir teisę kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bei analizuojama, kaip šią teisę ir (ar) pareigą jos įgyvendina, analizuojami Lietuvos Respublikos prašymai dėl prejudicinių sprendimų apmokestinimo srityje bei Teisingumo Teismo sprendimai šių prašymų atžvilgiu. Atskleidžiama, kokios priežastys lemia naudojimąsi prejudicinio sprendimo mechanizmu apmokestinimo srityje, kaip dažnai konstatuojama Europos Sąjungos teisės pažeidimai, dėl kokių direktyvų įgyvendinimo kyla daugiausia klausimų. Darbe pateikiama lentelės, kuriose atskleidžiama susisteminta analizės medžiaga. Atlikus tyrimą prieita išvados, kad Lietuvos Respublikos institucijų dažnam kreipimuisi dėl prejudicinių sprendimų apmokestinimo srityje didžiausią įtaką turi institucijų neužtikrintumas dėl atitinkamų pozicijų argumentų svarumo, tačiau tik retais atvejais nustatomas netinkamas direktyvų perkėlimas į nacionalinę teisę.
      19  69
  • ETD
    Ar hidraulinio uolienų ardymo draudimas išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimui ir (ar) naudojimui neprieštarauja konstitucijoje įtvirtintam principui, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei?
    [Whether the prohibition of hydraulic fracturing for the exploration and / or use of dispersed hydrocarbons does not contradict to the principle of the Constitution of Republic of Lithuania establishing that the state shall regulate economic activity so that it serves the general welfare of the nation?]
    master thesis
    Drumstas, Aurimas
    2021-06-10
    2020 m. liepos 7 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo redakcija, kurioje buvo uždraustas hidraulinio uolienų ardymo taikymas tiriant ir (arba) naudojant išsklaidytųjų angliavandenilių išteklius. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo draudimu yra galimai ribojamas valstybės energetinis saugumas, energijos prieinamumas bei materialinė gerovė, šis ūkinės veiklos reguliavimas kelia abejonių dėl jo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d. įtvirtintam principui, kuris numato, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šiame darbe koncentruojamasi į visapusišką šio principo reikšmės ir skalūnų išteklių teisinio reguliavimo pagrįstumo tyrimą. Tyrimo tikslas – ne tik išanalizuoti minėtas aplinkybes, bet ir įvertinti jų tarpusavio koreliaciją ir atsakyti ar Hidraulinio ardymo draudimas tiriant ir (arba) naudojant išsklaidytuosius angliavandenilius neprieštarauja Konstituciniam principui, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Pirmoji darbo dalis skirta ūkinės veiklos reguliavimo ir bendrosios tautos gerovės principo esminių aspektų atskleidimui. Taikant tarpdisciplininį tyrimą, atskleidžiama ūkinės veiklos reguliavimo esmė, būdai, tikslas ir sąlygos, taipogi, bendrosios tautos gerovės lingvistinė reikšmė bei istorinė genezė. Antrojoje dalyje tiriama dabartinio hidraulinio uolienų ardymo ir išsklaidytųjų angliavandenilių teisinio reguliavimo genezė. Šis tyrimas buvo atliktas analizuojant Europos Sąjungos bei Lietuvos strateginius tikslus, lyginant Jungtinių Amerikos Valstijų ir įvairių Europos Sąjungos valstybių skalūnų gavybos istorinę raidą bei atliekant socialinės ir teisinės aplinkos analizę. Taip pat hidraulinio ardymo teisinis reguliavimas atskleistas išnagrinėjus: (i) hidraulinio ardymo teisinio reguliavimo nuo 2020 m. liepos 7 d. aspektus; (ii) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą dėl hidraulinio ardymo; (iii) įstatymų leidėjo valia priimant draudimą naudoti hidraulinį ardymą išsklaidytųjų angliavandenilių gavybai ir; (iv) hidraulinio ardymo teisinio reguliavimo iki 2020 m. liepos 7 d. aspektus. Trečiojoje dalyje trumpai apibendrinami ir analizuojami pirmųjų dviejų skyrių pagrindiniai argumentai suponuojantys, jog Hidraulinio ardymo draudimas išsklaidytųjų angliavandenilių gavybai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d. įtvirtintam principui ir šių argumentų kontrargumentai bei atliktos analizės pagrindu suformuojamas atsakymas į šį klausimą.
      44  21
  • ETD
    Ar Lietuvos nacionaliniai teismai pažeidžia Europos Sąjungos teisę, atsisakydami kreiptis dėl prejudicinio sprendimo?
    [Whether Lithuanian national courts infringing the law of the European Union by refusing to apply for a preliminary ruling?]
    master thesis
    Levanauskaitė, Kamilė
    2020-06-18
    Prejudicinio sprendimo procedūra reikšminga, nes jungia valstybių narių nacionalinius teismus kartu su ESTT. Iš esmės ši priemonė skirta tam, kad būtų užtikrintas vienodas ES teisės aiškinimas ir taikymas. SESV 267 straipsnyje nurodyta, kad teismai, kurių sprendimas toliau nebegali būti skundžiamas, turi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Todėl darytina išvada, kad galutinės instancijos teismai turi ne tik teisę, bet ir pareigą, iškilus klausimui kreiptis į ESTT. Pasitaiko atvejų, kai šalių pateikti prašymai, bylą nagrinėjusio teismo, būna netenkinami ir atmetami. Todėl kyla klausimas, jei prašymą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo atmeta galutinės instancijos teismas, kuris pagal SESV 267 straipsnį privalo jį pateikti ESTT, ar nėra pažeidžiama SESV 267 straipsnis kartu su ES teise. Baigiamojo darbo tikslas yra nustatyti, ar nėra pažeidžiama ES teisė, kai nacionaliniai galutinės instancijos teismai atsisako kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Teorinėje šio darbo dalyje yra formuojami nesikreipimo pagrindai, kuriems esant, galutinės instancijos teismas gali atsisakyti kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, nepažeidžiant SESV 267 straipsnio. Tiriamoji darbo dalis yra skirta nustatyti, ar nacionaliniai galutinės instancijos teismai LR naudojasi atsisakymo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo išlygomis, ar taiko jas teisingai ir kokia apimtimi. Taip pat, siekiama palyginti atsisakymo pagrindus, naudojamus bylų sprendimuose, kartu su teorinėje dalyje suformuotais pagrindais. Atlikus tyrimą, prieita išvados, kad ESTT yra suformavęs išlygas, kuriomis remiantis, nacionalinis galutinės instancijos teismas gali atsisakyti kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, todėl minėtų teismų pareiga numatyta SESV 267 straipsnyje nėra absoliuti, tačiau vertinant tiek LAT, tiek LVAT bylų sprendimus, galima teigti, kad teismai dalinai pažeidžia ES teisę, atsisakydami kreiptis dėl prejudicinio sprendimo.
      30  104
  • ETD
    Teisėtų lūkesčių principas ESTT ir VAT praktikoje
    [Principle of legitimate expectations in the case law of the court of justice of the European Union and the Vilnius district court]
    master thesis
    Paurė, Justina
    2020-06-18
    Teisėtų lūkesčių apsaugos principas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo buvo pripažintas kaip sudėtinė Bendrijos teisinės tvarkos dalis, o jos pažeidimu buvo pripažįstamas visos Bendrijos sutarties pažeidimu. Tai nulėmė jog, teisėtų lūkesčių apsaugos principas tapo svarbus supernacionaliniame lygmenyje. Taigi, baigiamajame darbe nagrinėjama kaip Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškina teisėtų lūkesčių veikimą, apžvelgiama kaip tai veikia Vilniaus apygardos teismo praktikoje. Iki šiol teisėtų lūkesčių apsaugos klausimas nagrinėtas daugiausiai Europos Sąjungos teisės aspektu, šiame baigiamajame darbe analizuojama Vilniaus apygardos teismo formuojama teismų praktika ir lyginama su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Pirmoje baigiamojo darbo dalyje aptariama teisėtų lūkesčių principo raida ir kilmė bei paskirtis ir funkcijos. Vienu iš reikšmingiausių teisėtų lūkesčių apsaugos pripažinimo šaltiniu Europos integracijos procese, tampa išsami Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija. Analizuojant teisinius šaltinius, atskleidžiama, kada asmuo turi teisę įgyti teisėtus lūkesčius bei tai, kad valstybės pareiga yra gerbti asmens teises. Taip pat nurodoma, jog teisėtų lūkesčių principas nėra absoliutus ir atskleidžiamos aplinkybės, kurioms egzistuojant, viešoji valdžia gali keisti teisinį reglamentavimą. Antroje baigiamojo darbo dalyje nagrinėjama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Vilniaus Apygardos Teismų praktikos teisėtų lūkesčiu klausimu. Apžvelgiama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika kuri suformavo teisėtų lūkesčių taikymo taisykles, bei naujausia Vilniaus Apygardos Teismo praktika teisėtų lūkesčių klausimu. Trečioje baigiamojo darbo dalyje analizuojama teisėtų lūkesčių principo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Vilniaus Apygardos Teismo praktikoje ir lyginama, kaip nusistovėjusi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika veikia Vilniaus Apygardos Teisme. Kadangi Lietuva priklauso Sąjungai, bei turi suteiktus įgaliojimus Sąjungos direktyvoms, ir viena iš Lietuvos teisinių institucijų kuri taiko bei turi laikytis Sąjungos taisyklių yra Vilniaus Apygardos Teismas, baigiamajame darbe analizuojama, kaip aiškinamas teisėtų lūkesčių apsaugos principas Vilniaus Apygardos Teisme bei lyginama su principo taikymu Teisingumo Teisme. Mokslinio tyrimo pabaigoje pateikiamos tyrimą apibendrinančios išvados.
      28  111
  • ETD
    Ar viešųjų pirkimų centralizavimas yra būtinas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje?
    [Is the centralization of the public procurement system necessary in Lithuania and European Union?]
    bachelor thesis
    Aleksa, Klaudijus
    2020-06-18
    Viešieji pirkimai yra valstybės funkcionavimo užtikrinimo priemonė, kurios dėka yra įgyvendinama viešoje sektoriaus organizacijų aprūpinimas paslaugomis, prekėmis, darbais ir kitomis funkcijomis priklausomai nuo perkančiojo subjekto poreikių. Viešieji pirkimai yra glaudžiai susiję su ES ekonomine ir socialine gerove. Vyraujant tendencijai Europos Sąjungoje centralizuoti viešųjų pirkimų sistemas, iškyla būtinybė nustatyti, kaip centralizacija įvykdo ir užtikrina viešųjų pirkimų principus ir tikslus. Nustatydami skirtingų viešųjų pirkimų modelių teigiamus ir neigiamus principus, galime geriau įvertinti modelių efektyvumą. Nustatydami skirtingų modelių efektyvumo rodiklius, galima paneigti ar pritarti viešųjų pirkimų sistemų centralizacijai. Tačiau neatsakingas integravimas viešųjų pirkimų modelių, kaip gerinimo priemonės, gali nesuteikti teigiamų rezultatų, kurių tikėtasi pasiekti. Šio tyrimo tikslas įvertinti ar viešųjų pirkimų centralizavimas kaip priemonė yra proporcinga ir būtina, užtikrinant ES direktyvoje 2014/24/EU iškeltiems tikslams pasiekti. Naudojant lyginamosios analizės metodą ir literatūros apžvalgą, apžvelgti viešųjų pirkimų principus ir tikslus, ir nustatyti sąsajas tarp skirtingų viešųjų pirkimų modelių Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje. Nustatydami pagrindinius viešųjų pirkimų modelius ES ir palyginus centralizacijos ir decentralizacijos teikiamą naudą. Galima bus geriau įvertinti centralizacijos, kaip viešųjų pirkimų gerinimo priemonės būtinybę ES narėse ir LR.
      43  114
  • ETD
    Ar gali išskirtinis ar nuolatinis produkto viešinimas būti pripažintas reklama, nepaisant to, kad reklama nebuvo užsakyta?
    [Can exclusive or continuous publicity of a product be regarded as advertising despite the fact that the advertising has not been ordered?]
    master thesis
    Krutulienė, Imantė
    2020-06-18
    Nereguliuojama reklama dažnu atveju balansuoja ties teisėtumo riba, o šiandien reklamos reguliavimas yra ypač svarbus, nes inovacijos ir pokyčiai seka vienas kitą, o tradiciniai reguliavimo įrankiai dažnai yra neefektyvūs idant užtikrintų tinkamą įvairių interesų apsaugą – vartotojų teises, teisėtus reklamos davėjų/kūrėjų interesus, saviraiškos laisvę. Nuomonės formuotojo skleidžiama informacija dažnu atveju ir balansuoja ties minėta teisėtumo riba, nes vidutiniam vartotojui nėra aišku, kaip identifikuoti reklamą nuomonės formuotojo kanale, kuomet ji nepažymėta, kaip vartotojui atskirti reklamą nuo asmeninės nuomonės, jei tokia išvis galima komercinio pobūdžio nuomonės formuotojo kanale. Vienas pagrindinių rūpesčių yra būtinybė užtikrinti socialiniuose tinkluose plintančios komercinės reklamos skaidrumą bei vartotojų apsisprendimo laisvę, tačiau, kyla klausimas, ar tradicinės taisyklės, taikomos reklamai, yra pakankamos, ar, visgi, reikalingos ad hoc taisyklės? Ar vartotojų apsauga gali būti suderinama su saviraiškos laisve? Darbe iškelta hipotezė, jog produkto ar paslaugos viešinimas nuomonės formuotojo paskyroje gali būti pripažintas reklama, nepaisant, kad reklama nebuvo užsakyta ar gautas apmokėjimas už ją. Apmokėjimas ar nurodymų dėl produkto viešinimo davimas savaime pranešimą visada padaro reklama, tačiau, ar ir be jų nuomonės formuotojo pranešimas gali būti prilygintas reklamai? Magistro baigiamajame darbe atskleidžiama reklamos samprata bei nuomonės formuotojui taikomi reikalavimai, kuomet jis dalinasi informacija savo kanale, taip pat pateikiama įvairių valstybių tai-koma praktika dėl asmeninės nuomonės ir reklamos atskyrimo nuomonės formuotojo kanale, o taip pat atskleidžiama, ar atlygintinumo kriterijus yra privalomas, norint pranešimą pripažinti reklama.Magistro baigiamajame darbe įvertinus valstybių narių taikomą praktiką, apžvelgus Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktus, reguliuojančius reklamą, padarytos sekančios išvados: nuolatinis ar išskirtinis produkto ar paslaugos viešinimas nuomonės formuotojo kanale gali būti pripažintas reklama, nepaisant to, kad reklama nebuvo užsakyta ar duoti atitinkami nurodymai dėl jos pateikimo. Nors ir su-tinkama, jog pagrindinis reklamos nuomonės formuotojų kanaluose atskirtinumas nuo asmeninės nuomonės yra atlygis, ir toks užsakytas pranešimas, už kurį buvo gauta finansinė nauda visada bus pripažįstamas reklama, tačiau ir negavus atlyginimo ar negavus užsakymo reklamuoti prekę ir/ar paslaugą, nuomonės formuotojo skelbiamas turinys gali būti pripažintas reklama, jei: jis yra pakartotinio pobūdžio, jame skambės ypač teigiami atsiliepimai, jame bus skatinama įsigyti prekių ir/ar paslaugų, jis turės didelį sekėjų skaičių, o įrašo turinys nebus suprantamas kaip jo ideologija
      126  24
  • ETD
    Ar LR vaikų išlaikymo išmokų įstatyme nustatytas nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje reikalavimas, apsprendžiantis vaiko teisę į išmoką, neprieštarauja laisvam asmenų judėjimui?
    [Does the requirement of permanent residence in Lithuania established in the law on child support of the Republic of Lithuania, which determines the child's right to the benefit, not contradict the free movement of persons?]
    master thesis
    Kin, Greta
    2020-06-18
    Magistro darbe yra analizuojama Lietuvos Respublikos socialinės politikos įgyvendinimo koreliacija su laisvo asmenų judėjimo principu. Socialinė politika yra valstybių narių kompetencijos dalis, tačiau egzistuojant realiam ryšiui su Europos Sąjungos teisės normomis, ši sritis gali būti reguliuojama ES lygmeniu, o tai reiškia, kad nacionalinės valstybių narių priemonės turi atitikti ES teisės normas. Remdamasi jai priklausančia kompetencija reguliuoti socialinės politikos sritį Lietuvos Respublika nustatė valstybinės paramos teikimo mechanizmą vaikams, auginamiems vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų. Nacionalinėse teisės nuostatose buvo įtvirtintas nuolatinės gyvenamosios vietos reikalavimas, kuris turi būti tenkinamas siekiant gauti valstybės skiriamą išmoką. Pagal nustatytą reguliavimą pareiškėjai, siekiantys gauti valstybės finansinę paramą, turi gyventi Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai visą išmokų skyrimo laikotarpį. Pasirinkus išvažiuoti dirbti ar gyventi į kitą valstybę narę, nuolatinės gyvenamosios vietos reikalavimas yra netenkinamas ir išmokos teikimas nutraukiamas. Tokiu nacionaliniu reguliavimu Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims yra sudaromos kliūtis įsidarbinti bei apsigyventi kitoje valstybėje narėje siekiant geresnės finansinės padėties. Vertinant nacionalinėse Lietuvos Respublikos normose įtvirtintą gyvenamosios vietos reikalavimą galima pastebėti šių normų koliziją su vienu pagrindinių principų ES teisinėje sistemoje – laisvu asmenų judėjimu. Pirmiausia darbe yra aptariama laisvo asmenų judėjimo principo raida ir ryšys su socialine politika, nustatant kokiomis konkrečiomis sąlygomis yra galimas socialinės politikos reguliavimas ES lygmeniu. Toliau yra gilinamasi į laisvo asmenų judėjimo išimtis ir išskiriami kriterijai, kuriais remiantis gali būti pateisinamas laisvo asmenų judėjimo apribojimas. Galiausiai, darbe yra pristatomos nacionalinės Lietuvos Respublikos nuostatos ir lyginama jų atitiktis laisvo asmenų judėjimo principui.
      70  12
  • ETD
    LR Seimo vaidmuo vykdant subsidiarumo principo kontrolę (lyginamoji analizė)
    [The role of the Seimas of the Republic of Lithuania in implementing control of the principle of subsidiarity (comparative analysis)]
    master thesis
    Urbonavičiūtė, Gabrielė
    2020-06-18
    Subsidiarumo principas, kuris yra apibrėžtas Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje, yra vienas pagrindinių principų, pagal kurį atskiriamos valstybių narių ir ES atsakomybės sritys, t. y. nustatoma, Europos Sąjunga ar valstybė narė turėtų imtis veiksmų. Patikrinti, kaip laikomasi subsidiarumo principo, iš esmės yra politinis klausimas, pavestas ES politinėms institucijoms ir nacionaliniams parlamentams. Subsidiarumo kontrolės mechanizmas taikomas tose srityse, kuriose Europos Sąjunga dalinasi kompetencija su valstybėmis narėmis. Kai siūlomi teisės aktai yra susiję su politikos sritimi, Komisija siunčia pasiūlymus nacionaliniams parlamentams, kad jie galėtų patikrinti, ar veiksmų turėtų būti imamasi ES lygmeniu (subsidiarumo principas). Tais atvejais, kai nacionaliniai parlamentai nusprendžia, jog siūlomi teisės aktų projektai neatitinka subsidiarumo principo, per 8 savaites yra galimybė savo nuomonę pateikti Komisijai. Šiuo darbu yra siekiama išnagrinėti koks yra Lietuvos Respublikos Seimo vaidmuo siekiant užtikrinti subsidiarumo principo mechanizmą ir palyginti jį su kitais nacionaliniais parlamentais.
      79  39
  • ETD
    Ar Europos Sąjungoje genetiškai modifikuotų organizmų teisinis reglamentavimas užtikrina vartotojų apsaugą?
    [Does the regulation of genetically modified organisms in the European Union ensure consumer protection?]
    master thesis
    Aleknavičius, Mantvydas
    2020-06-18
    Nors trūksta mokslinių įrodymų apie GMO kenksmingumą, įtarimų apie tariamai daromą žalą taip pat negalima paneigti. Atsižvelgiant į tai, GMO valdymui ES sukurta teisinė bazė, siekiant užkirsti kelią šių organizmų potencialiai žalai žmonių sveikatai ir aplinkai. Vartotojams vis dar kelia nepasitikėjimą deklaruojamas GMO poveikis dėl prieštaringų su tuo susijusių tyrinėjimų rezultatų. Šioje situacijoje GMO teisinis reglamentavimas kelia tarpusavio suderinamumo problemą – plečiantis GMO taikymo laukui aštrėja vartotojų apsaugos užtikrinimo problema. Darbo objektas – GMO teisinis reglamentavimas ES. Tyrimo tikslas – nustatyti ar genetiškai modifikuotų organizmų teisinis reglamentavimas Europos Sąjungoje užtikrina vartotojų apsaugą. Tyrimo hipotezė - ES reguliavimai GMO atžvilgiu ne tik užtikrina vartotojų apsaugą, bet ir pažeidžia tam tikras vartotojų teises. Siekiant atskleisti nagrinėjamą temą, apsibrėžiant GMO sąvoką, gilinantis į GMO keliamus iššūkius, GMO teisinį reguliavimą ES naudojamas aprašomasis; GMO teisinio reguliavimo ES ir JAV palyginimui naudotas lyginamasis; atskleidžiant ar GMO reguliavimas užtikrina vartotojų apsaugą ES naudotas loginis metodas. Mokslinio darbo rezultatai atskleidė, kad ES GMO reguliavimo dėka laikui bėgant vartotojų apsauga buvo užtikrinama vis geriau. 2001 m. direktyva padėjo pagrindus šiandieniniam GMO reguliavimui ES. Šios direktyvos pagrindu, GMO patekimo į rinką procedūra tapo išskaidyta ir padalinta tarp visų atsakingų institucijų. Kadangi prieš patekdamas į rinką produktas turi pereiti daug etapų ir procedūrų, tikėtina, kad vartotoją pasiekia vartotojų apsaugą užtikrinantys maisto produktai. 2003 m. ES direktyva dar labiau sustiprino vartotojų apsaugą, kadangi genetiškai modifikuoti produktai tapo žymimi. Vis dėlto, ES naudojama ženklinimo sistema nėra tobula – žymėti privaloma tik produktus, kurių sudėtyje yra daugiau nei 0,9% genetiškai modifikuotų medžiagų. Daugelyje maisto produktų gali būti iki 0,9% genetiškai modifikuotų medžiagų, ir jis žymimas nebus. Tai gali neigiamai paveikti tam tikras religines bendruomenes, žmones, atsisakiusius į savo racioną įtraukti mėsos produktus. Nustatyta 0,9% riba, kurią peržengus žymėjimas tampa privalomas, gali būti ES GMO teisinio reguliavimo, ne tik užtikrinančio vartotojų apsaugą, bet ir pažeidžiančią vartotojų teises, pavyzdžiu.
      120  44