Žydų vaizdavimas tarpukario lietuvių prozoje: Juozas Tumas-Vaižgantas ir Justinas Pilyponis
Lazauskaitė, Jūra |
Šio darbo objektas yra žydų vaizdavimas Justino Pilyponio ir Juozo Tumo–Vaižganto kūriniuose, pirmą kartą išleistuose tarpukariu (1918–1939 m.), o tikslas – įvardyti ir aptarti žydų vaizdavimą Vaižganto ir Pilyponio kūriniuose, išleistuose 1918–1939 m., pasitelkiant naujojo istorizmo teorinį pagrindą bei tuometinės Lietuvos istorinį kontekstą. Rašant darbą buvo pasitelkti aprašomasis, atidaus skaitymo, analitinis ir lyginamasis metodai. Teorinėje dalyje aptarta naujojo istorizmo teorija bei įvardintas žydo kaip kito vaizdavimas lietuvių literatūroje. Praktinėje dalyje analizuojami išskirti Vaižganto ir Pilyponio kūriniai. Žydų vaizdavimas juose apžvelgiamas per žydams priskiriamas savybes, jų tipažus, juos kaip stilistines figūras, veikėjus, kitus vaizdavimo atvejus ir lyginant bei išskiriant žydų vaizdavimo ypatumus autorių darbuose Vaižganto ir Pilyponio analizuotuose kūriniuose įžvelgiama bendra žydų vaizdavimo tradicija: žydai apibūdinami kaip nešvarūs, skurdūs ir apsukrūs, jų tipažai yra smuklininkas, vežikas, kreditorius (tarpininkas) ir žydas kaip aplinkose detalė, kaip stilistinė figūra žydai vaizduojami naudojant deminutyvus ir pravardžiuojant, o bendras fizinis vaizdavimas yra stereotipinis (juodi plaukai, juodos akys, balakonai, jermulkos, juodi palaidinukai). Žydai kaip veikėjai Vaižganto kūryboje vaizduojami karikatūriškai, pašiepiančiai, stereotipiškai. Pilyponio kūryboje žydai yra mitologizuojami, pateikiami kaip pasyvūs ir egzotiški. Rečiau Vaižganto kūryboje sutinkamas mitologizuotas žydas, žydo ir gyvulio gretinimas bei žydo apsimetimas kitos tautybės asmeniu. Pilyponio kūryboje rečiau vaizduojamas žydas kaip aktyvus veikėjas ir lietuvio apsimetimas žydus. Analizuojant kūrinius chronologiškai, aplink 1930 metus žydų vaizdavimas padažnėja ir paaštrėja. Kitas Vaižganto kūryboje į statomas į lietuvis / kultūra vs žydas / gamta opoziciją, taip jį rodant kaip primityvų ir trinant iš žmonių gretų. Tuo tarpu Pilyponio egzotinis kito vaizdavimas stato žydą į lietuvis / kultūra / realybė vs žydas / gamta / mitologija priešpriešą, taip žydą ne tik šalinant iš žmogaus kategorijos, bet ir priskiriant fantastinei erdvei.
The object of this paper is the depiction of Jews in the works of Justinas Pilyponis and Juozas Tumas–Vaižgantas, first published during the interwar period (1918– 1939). The aim of this paper is to identify and discuss the depiction of Jews in the works of Vaižgantas and Pilyponis, published between 1918–1939, using New Historicism and the historical context of Lithuania. The thesis was written using descriptive, close reading, analytical, and comparative methods. The theoretical part discusses New Historicism and representations of Jews in Lithuanian literature. The practical part analyses the works of Vaižgantas and Pilyponis. Representations are examined through characteristics attributed to Jews, their types, them as stylistic figures, as characters, as other instances, and by highlighting the peculiarities of Jewish representation. In the works analysed, a common tradition can be discerned: Jews are described as dirty, poor, and shrewd, their typologies are the innkeeper, the coachman, the creditor (middleman), and as an environmental detail. As stylistic figures, Jews are portrayed using diminutives and nicknames, the general physical representation is stereotypical. Jews as characters in Vaižgantas' work are portrayed in a mocking and stereotypical manner. In the works of Pilyponis, Jews are mythologised, passive, and exotic. Less frequent in Vaižgantas’ works Jews are portrayed as mythological, placed in opposition with animals, and impersonate other nationalities. Pilyponis' works rarely depict Jews as active; they sometimes are impersonated by Lithuanians. Analysing the works chronologically, Jewish depictions become more frequent and acute around 1930. The other in Vaižgantas' works is placed in the opposition of Lithuanian / culture vs. Jew / nature, showing the latter as primitive and erasing it from the ranks of people. In contrast, Pilyponis’ exotic depictions of the other places it in the opposition of Lithuanian / culture / reality vs. Jew / nature / mythology, removing Jews not only from the category of human, but also assigning them to a fantastic realm.