Conceptualising AI creativity through Bergson and Deleuze with Guattari
Gurklytė, Ieva |
Spartus progresas generatyvinio dirbtinio intelekto (DI) srityje ir jo poveikis sritims, kurios iki šiol buvo neatsiejamos nuo kūrybinės žmonių veiklos, verčia susimąstyti ir paklausti – ar mašinos gali būti kūrybiškos, ir jeigu gali, tai kaip? Kūrybiškumas paprastai priskiriamas subjektui (kūrėjui), produktui (kūriniui) arba procesui, tuo tarpu DI tyrinėjimuose jis implicitiškai priskiriamas produktams – tekstams, vaizdams, muzikai ir pan., kurie dažnai vertinami pagal naujumą ir vertę. Kai kuriuose DI tyrimuose DI jau laikomas kūrybišku, tačiau kiti tyrėjai pastebi, kad dabartinio DI kūrybiškumas nėra tikras, nes jame nėra intencionalumo, subjektyvumo ar kitų bruožų, subjektyvumo ar kitų bruožų, būdingų žmogui. Šie išsiskiriantys požiūriai atspindi skirtingas metafizines prielaidas, kurių nėra sistemingai laikomasi, todėl atsakyti į klausimą “Ar dirbtinis intelektas yra kūrybiškas?” tokiomis sąlygomis yra sudėtinga. Šią problemą galima išspręsti mąstant apie kūrybiškumą procesualiai – kuomet kūrybiškumas glūdi procese, išvengiama žmogiškojo kūrybiškumo redukavimo į produktus, o DI nėra iškart atmetamas kaip nekūrybiškas dėl subjektyvumo ar autonomijos nebuvimo. DI kūrybiškumo tyrėjai taip pat pastebi trūkumą tyrimų, kuriuose DI kūrybiškumas nagrinėjamas procesualiai. Todėl šiame darbe kūrybiškumas mąstomas pasitelkiant proceso filosofiją, šiuo atveju, Henri Bergsono ir Gilles’io Deleuze’o su Félixu Guattari mintį. Anot Bergsono, kūrybiškumas slypi gyvybėje, gyvybinio impulso judėjime per visas būtybes ir materiją. Nagrinėjant Bergsono požiūrį į laiką, atmintį, intuiciją ir kt., paaiškėja, kad šiandienos DI modeliai nedalyvauja kūryboje bergsoniškąja prasme, nes nėra gyvos būtybės, nepatiriama negrįžtama laiko tėkmė, ir DI turi tik statišką atmintį. Vis dėlto, teoriškai Bergsono filosofiją galima pritaikyti ir kitokioms nei organinės gyvybės formoms. Ateities DI galėtų būti kūrybiškas jei panašėtų į Dirbtinę Gyvybę (angl. Artificial Life), o šia linkme galimai ir judama. Deleuze’as radikalizuoja Bergsono filosofiją atsisakydamas gyvybės pirmumo kaip kūrybiškumo šaltinio. Nagrinėjami Deleuze’o skirtumo ir pakartojimo, virtualumo, asambliažo ir kiti konceptai. Darbe daroma išvada, kad dabartinis DI yra mašiniškų asambliažų, o tuo ir tam tikra prasme, kūrybinių procesų dalis. Visgi DI modelių architektūra ir vystymo kontekstas riboja kūrybinį potencialą.
Recent developments in generative Artificial Intelligence (AI) have renewed interest and given urgency to the question of whether and in what sense machines might be creative. Creativity can be attributed to either a subject (creator), a product (outcome) or a process. In AI research, AI creativity is evaluated by product-based metrics of creativity, like novelty and value. In some estimations, present AI is already creative, but is then criticised for not being genuine, as it lacks intentionality, subjectivity or other traits associated with human creativity. These views reflect competing metaphysical commitments that are often taken up simultaneously. Answering the question “Is or is not AI creative?” in these conditions is difficult. The problem can be resolved by a process-centred view, which is less reductive of creativity and less exclusionary to AI. It is also understudied in AI creativity research. This thesis conceptualises AI through process philosophy, namely, the work of Henri Bergson and Gilles Deleuze with Félix Guattari. For Bergson creativity lies within the movement of life itself. The thesis provides a careful examination of Bergson’s views on time, memory, intuition and others. It concludes that present AI systems cannot participate in creation in a Bergsonian sense because they are not alive, do not endure time (the irreversibility of it), have static memory, all of which is at odds with creation. Bergson’s thought, however, could in theory be extended to lifeforms other than organic. Future AI could be creative if it resembled Artificial Life, and that may be the direction AI is taking. Deleuze radicalises Bergson’s thought by abandoning the primacy of life. Through an examination and application of Deleuze-Guattarian ideas of difference and repetition, the virtual, assemblages and others, the thesis concludes that present AI is part of machinic assemblages and, thus, to an extent, creative processes. However, their very architectures and the context of their development restrict creative potential.