Logopedų profesinis pasirengimas atpažinti vaikų kalbėjimo dispraksiją
Ryčkovienė, Giedrė |
Vaikų kalbėjimo dispraksija yra kalbėjimo motorikos sutrikimas, kurio atpažinimas kelia iššūkių tiek Lietuvos, tiek užsienio logopedams. Logopedų pasirengimas atpažinti kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimus labai svarbus siekiant teikti tikslingą logopedinę pagalbą. Tyrime siekiama atskleisti logopedų profesinį pasirengimą atpažinti vaikų kalbėjimo dispraksiją. Laikomasi kiekybinių tyrimų metodologinės prieigos, taikant teorinės ir mokslinės literatūros bei teisinių dokumentų, reglamentuojančių logopedų veiklą analizę. Kiekybinio tyrimo duomenys renkami taikant anketinės apklausos metodą. Tyrime dalyvavo N=93 šalies logopedai.
Tyrime atskleista, kad logopedai bakalauro studijų metu įgyja daugiau teorinių nei praktinių žinių apie vaikų kalbėjimo dispraksijos požymius, jų atpažinimą. Taip pat logopedai daugiau pasitiki savo profesinėmis žiniomis, o savo praktiniais gebėjimais yra labiau linkę abejoti. Remiantis klausimyne pateiktu vaikų kalbėjimo dispraksijos požymių sąrašu ir savo praktine patirtimi, logopedai būdingiausiais išskiria požymius šiose grupėse: garsų tarimas ir klaidos, lydintieji sunkumai ir garsų nuoseklumo sunkumai. Logopedai mažiau dėmesio skiria netinkamai kalbėjimo prozodijai, artikuliacinio aparato būklės ir judesių požymiams. Požymiai, susiję su kalbėjimo kontekstu praktikoje taikomi rečiausiai, nors jie laikomi vienais būdingiausių vaikų kalbėjimo dispraksijos požymių.
Logopedų išskiriamos svarbiausios vaikų kalbėjimo dispraksijos požymių grupės, kuriomis vadovaujasi atpažindami sutrikimą, yra tik dalis teorinių sutrikimo požymių. Tai rodo specialistų tarpe vyraujančią sampratą, atpažinti vaikų kalbėjimo dispraksiją ją lydinčių sutrikimų kontekste, mažiau dėmesio skiriant specifiniams su kalbėjimu susijusiems ypatumams.
Childhood apraxia of speech (CAS) is a motor speech disorder. It’s identification is challenging for speech and language therapists (SLTs) worldwide. SLTs professional preparedness and ability to identify speech, language and communication disorders is crucial in order to provide effective speech and language therapy. Research aim is to reveal SLTs professional preparedness to identify CAS. A quantitative research methodology approach was used, analysis of theoretical and research literature as well as legal documents, regulating activities of SLTs, was performed. The research data was gathered using a questionnaire survey method. N=93 SLTs participated in this research. The research results revealed that SLTs during their professional training studies acquire more theoretical than practical knowledge in relation to CAS. They feel more confident in their professional knowledge and express more doubt in their practical skills to identify this speech disorder. The most significant characteristics of CAS considered by the therapists, based on the list of theoretical features and practical experience, are speech sound errors, other coexisting challenges and interrupted coarticulation. SLTs tend to focus less on inappropriate prosody and (non-speech) articulation features. Context-related characteristics are the least frequently applied in practice, while they are considered as one of the most important groups of features. The most significant groups of features that SLTs use to identify CAS are only a part of theoretical characteristics. It shows that SLTs tend to identify CAS more in the context of coexisting challenges rather than specific speech-related features.