Jaunimo verslumo skatinimas per savarankiško užimtumo programas

Abstract

Užimtumo tarnybos duomenimis, vidutinis metinis jaunų (16-29 m.) bedarbių procentas 2019 m. sudarė 5,5 proc. (24,241 tūkst.), 2020 m. šis skaičius kilo, prie bedarbių skaičiaus augimo prisidėjo ir karantinas, tačiau Lietuvoje šiais metais turime 6,9 proc. (31,614 tūkst.) jaunų bedarbių. Šie skaičiai įrodo, kad užimtumo didinimas yra labai svarbus jaunimo integravimui į darbo rinką, nedarbo masto ir socialinės atskirties mažinimui, todėl aktyvios darbo rinkos priemonės ir yra skirtos kovai su nedarbu. Užimtumo didinimo programas įgyvendina šalies savivaldybės nuo 2017 m. liepos. Šių programų tikslas - integruoti ilgalaikius, jaunus, neįgalius arba vyresnius nei 50 metų bedarbius. 2019 m. Užimtumo didinimo programose dalyvavo 4042 darbo ieškantys asmenys: moterys sudarė 40,7 proc., jaunimas iki 29 m. – 2,8 proc., neįgalieji – 6,7 proc., vyresni nei 50 metų asmenys – 61,8 proc. Pasibaigus dalyvavimui programoje, per 3 mėn. kas penktas dalyvis įsidarbino. Taip pat yra jaunų asmenų, norinčių įgyvendinti savo verslo idėjas, dirbti sau, todėl valstybė teikia paramą. Valstybės paramą verslo pradžios idėjoms įgyvendinti ir pirmajai savo darbo vietai sukurti gavo 210 jaunuolių iki 29 m., taip pat 11 asmenų, turinčių negalią. 2019 m. dėl sumažėjusių finansavimo galimybių, padedant savarankiško užimtumo priemonėmis, jaunimas iki 29 m. amžiaus įsteigė beveik 2 kartus mažiau darbo vietų negu 2018 m. Gavę subsidijas, sau darbo vietas sukūrė 17 fotografų, 10 plataus profilio statybininkų, 9 automobilių mechanikai, 5 santechnikai, 5 automobilių šaltkalviai ir kt. Daugiausiai naujų darbo vietų per metus įsteigta Kauno (62 vietos) ir Šiaulių (48) regionuose. Savarankiško užimtumo priemonė – efektyvi užimtumo priemonė, nes, po naujos darbo vietos įsteigimo praėjus 36 mėn., 2019 m. per 95 proc. mikroįmonių toliau vykdė veiklą, o, praėjus 48 mėn. nuo vietos įsteigimo, veiklą vykdė net 85 proc. subsidijų gavėjų. Baigiamojo darbo tikslas – įvertinti galimybes, teikiamas valstybės jaunam žmogui pačiam susikurti savo darbo vietą, atsižvelgiant į užimtumo rėmimo projektus, finansinę paramą, teikiamų socialinių paslaugų kokybę ir tai, kokie veiksniai trukdo jaunimo verslumui. Darbą sudaro trys pagrindinės dalys: teorinės literatūros ir įstatymų analizė, tyrimo rezultatų analizė, esamos politikos alternatyvų vertinimas. Pirmojoje darbo dalyje analizuojamos jaunimo ir verslumo sampratos, nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai, reglamentuojantys užimtumo skatinimą, institucijos Lietuvoje, kurios užtikrina užimtumo rėmimą ir nacionalinių projektų vykdymą. Analitinėje baigiamojo darbo dalyje pateikiami ir analizuojami tyrimo rezultatai, kurie buvo gauti atlikus jaunimo darbo centre stebėjimą, paraiškų analizę, skelbiamą Užimtumo tarnybos interneto svetainėje, ir kiekybinio tyrimo apklausos duomenis. Esamos politikos alternatyvų vertinimo dalyje pateiktos tinkamiausios alternatyvos vykdomiems jaunimo verslumo skatinimo projektams efektyvinti ir įgyvendinti. Jaunimo verslumo skatinimo projektų veiksmingumo ir verslumo didėjimo galimybių vertinimo tyrimas parodė, kad jauni asmenys nėra motyvuoti, neturi pakankamai verslumo įgūdžių pirmajai savarankiškai veiklai vykdyti. Nors tyrimo metu pastebėta, kad siūlomų programų spektras yra platus ir stengiamasi aprėpti visas visuomenės grupes, asmenys nėra supažindinti su informacija apie projektų įvairovę. Tyrimo metu pastebėta, kad norint padidinti jaunimo verslumą reikia visuomenę šviesti apie vykdomus projektus, seminarus ir mokymus verslumo ir mokesčių temomis. Verslumas būtų efektyvesnis, jei jo būtų mokoma nuo mažens (mokyklose, universitetuose).