Galios santykiai ir religinės praktikos reabilitacijos institucijoje: nuo niūchų, narkomankių ir alchašų iki sveikstančių priklausomųjų identiteto

Šio darbo tyrimo problema laikoma situacija, kad priklausomų asmenų reabilitacijos procesai ir socialiniai mechanizmai, naudojami reabilitacijos institucijoje siekiant išgijimo, per antropologinę identiteto kaitos prizmę Lietuvoje yra netirti ir nežinomi. Darbo tikslas – ištirti ir aprašyti reabilitacijos institucijoje vykstantį sveikimo iš priklausomybės ligos procesą ir taip atskleisti gydymo skatinamą priklausomo asmens identiteto kaitą į sveikstančio priklausomojo identitetą. Tyrimo klausimu siekiama išsiaiškinti, kaip organizuojamas priklausomų asmenų reabilitacijos procesas: kokiais taikomais metodais siekiama priklausomų asmenų tapatumo kaitos? Darbe keliami tokie uždaviniai: ištirti galios raiškos reabilitacijos institucijoje mechanizmus ir būdus, atskleidžiančius galios santykius; atskleisti, kaip į priklausomų asmenų reabilitacijos procesą integruojama religija; išanalizuoti reabilitacijos metu vykstančią informantų religinio identiteto kaitą; aprašyti priklausomų ir sveikstančių priklausomųjų tyrimo dalyvių identitetų bruožus. Pirmojoje darbo dalyje aptariami darbe naudojami teoriniai konceptai, pasitelkiami M. Foucault galios, galios santykių, biogalios, P. Bourdieu simbolinės galios ir E. Goffmano stigmos teoriniai konceptai. M. Foucault galios samprata pasižymi tuo, kad galia laikoma pagrindiniu būdu perduoti dominuojantį diskursą, o paklusimas galiai užtikrinamas kontrolės mechanizmais, žvilgsnio technika, hierarchizuotu stebėjimu ir kt. priemonėmis. P. Bourdieu išskirta simbolinė galia pasižymi tuo, kad ja disponuojama netaikant prievartos: ji veikia tik tada, jei yra pripažįstama, tačiau simbolinė galia yra reikšminga visuomenei mobilizuoti ir struktūruoti, o per tai - ir tikrovei konstruoti bei prasmėms kurti. E. Goffmano stigmos samprata pasižymi stigmos kaip identitetą fiksuojančios žymės supratimu: stigma yra apibrėžiama socialine informacija, todėl dažniausiai linkstama slėpti stigmą. Taip pat pirmojoje darbo dalyje pristatoma tyrimo metodologija: lauko tyrimui buvo taikomi dalyvaujamojo stebėjimo, neformalių pokalbių ir pusiau struktūruoto interviu metodai. Antrojoje darbo dalyje pateikiamas tiriamojo lauko pristatymas, aprašymas ir asmeninės patirties lauke refleksija. Lauko tyrimo vieta buvo pasirinkta priklausomų asmenų reabilitacijos institucija, esanti viename iš Lietuvos miestų, dalyvaujamasis stebėjimas buvo vykdomas gyvenant gydymo įstaigoje reabilitantų sąlygomis. Trečiojoje etnografinėje analitinėje darbo dalyje atskleidžiama, kaip reabilitacijos institucijoje panaudojama galia ir galios santykiai, kokiais mechanizmais ji veikia ir kaip siekiama transformuoti deviantinį asmens elgesį. Taip pat analizuojamas religijos integravimas į gydymo procesą, integravimo metodai ir poveikis, aptariamas priklausomiems asmenims būdingas religinis identitetas. Gilinamasi į priklausomų asmenų identitetą ir į reabilitacijos metu vykstančią jo kaitą į sveikstančių priklausomųjų tapatumą. Darbo išvadomis apibendrinami pasiekti rezultatai. Įvardijama, kokiomis galios santykių apraiškomis ir asmens gyvenimo sričių kontroliavimu reabilitacijos institucija siekia reabilitacijos dalyvių elgesio kaitos: tai pasireiškia per erdvės kontrolę (erdvė suskaidoma į saugią ir nesaugią, erdvės kontrolės tikslas – užtikrinti priklausomų asmenų atsiribojimą nuo su priklausomybe siejančių erdvių), per laiko ir veiklos kontrolę (pagrindiniu kontrolės mechanizmu tampa dienotvarkė, ja laikas skaidomas į konkrečią veiklą, kurią konkrečiu metu asmuo turi atlikti; laiko ir veiklos kontrole siekiama nepalikti laiko tuščiam veikimui, nesusijusiam ir galinčiam nukreipti nuo pagrindinio reabilitacijos tikslo – sveikimo), per mąstymo kontrolę (siekiama „nesveiko“ mąstymo kaitos į „sveikesnį“, mąstymo kontrolė hierarchizuojama: įstaigos darbuotojai, grupės nariai ir patys priklausomi asmenys kontroliuoja jiems priskirtas sritis), per kryptingai diegiamą elgesio kontrolę (jai įgyvendinti pasitelkiama žvilgsnio technika), per santykių kontrolę (tokios kontrolės tikslas - apsaugoti nuo žalingų, nuo sveikimo nukreipiančių arba sąsajas su priklausomybe atkuriančių santykių), per sveikimo kontrolę (taip vis iš naujo tikrinama asmens motyvacija ir apsisprendimas sveikti), per bendro gyvenimo sukuriamą kontrolę (taip bendruomenėje diegiama atskaitomybės ir atsakomybės vienų už kitus samprata). Kontrolės mechanizmai reabilitacijos institucijoje laiduoja institucinės galios veikimą: galia pasitelkiama siekiant reabilitantus atriboti nuo įprastų gyvenimo modelių, paskatinti rinktis blaivų gyvenimo būdą laiduojančias schemas ir taip sukurti galimybę per išorinę kaitą siekti identiteto transformacijos. Taip pat daroma išvada, kad religija į sveikimo procesą integruojama užtikrinant religinių praktikų įsitvirtinimą bendruomenės kasdienybėje. Religijai reabilitacijos institucijoje priskiriama simbolinė galia. Ji naudojama sveikimo procesui įgyvendinti: tyrimo duomenys rodo, kad religijos praktikavimas prisideda prie mąstymo kaitos, taip siekiama identiteto transformacijos. Reabilitacijos metu daugelis programų dalyvių būtent dėl religijos įtakos permąsto savo požiūrį į priklausomybės ligą ir į sveikimą. Tikėjimas tampa būdu susidoroti su liga, jo įtaka reiškiasi ne per prievartą, o per simbolinę galią. Religingumas tampa reikšmingu kintančio priklausomų asmenų identiteto bruožu. Interviu metu surinktų duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad reabilitacijos metu kinta religinis asmens identitetas. Reabilitacijos pradžioje dalis reabilitantų pasižymėjo abejingumu ar priešiškumu tikėjimui, dalis įvardijo save kaip nepraktikuojančius nominalius katalikus (ar kitų krikščioniškų konfesijų atstovus), dalis apibūdino save kaip tikinčius. Daugelis informantų reabilitacijos metu tapo kur kas pakantesni, atviresni religijai, požiūris kito iš priešiškumo į priėmimą, toleranciją, taip pat susidomėjimą religija (dažnai religinio identiteto pokytį atskleidžia konkrečios išraiškos: pasirinkimas siekti įkrikščioninimo sakramentų ir maldos praktikavimas). Reabilitacijos institucijoje religingumas yra integruotas į sveikimo procesą, religija padeda sveikti: religinis identitetas kinta, iš netikinčio tampama tikinčiu (ar labiau tikinčiu) asmeniu. Galima daryti išdavą, kad religinio identiteto kaita yra svari priklausomo asmens identiteto kaitos į sveikstančio priklausomojo tapatumą dalis. Apibendrinant tyrimo duomenis galima teigti, kad priklausomų asmenų identitetas pasižymi savęs kaip stigmatizuotųjų suvokimu, priklausomybės kaip kovos samprata, taip pat solidarumu su kitais priklausomais asmenimis ir anonimiškumu pasireiškiančiu siekiu nuslėpti savo priklausomybę. Dėl reabilitacijos institucijoje patiriamo galios santykių ir religijos poveikio priklausomų asmenų identitetas kinta į sveikstančių priklausomųjų tapatumą. Iš informantų pasakojimų galima atpažinti, kaip kinta ir kokių naujų bruožų įgyja priklausomų asmenų identitetas. Pirmiausia dėl gydymo įtakos kinta priklausomybės samprata: sveikstantys priklausomieji suvokia priklausomybę nebe kaip kovą, nelaimę ir nelaisvę, o pirmiausia kaip ligą. Todėl sveikstantys priklausomieji suvokia save kaip sergančiuosius, ir reikšminga šio suvokimo dalis yra atsakomybės už savo sveikimą prisiėmimas: priklausomybės ligos neigimas, priešinimasis jai pakinta į priėmimą ir apsisprendimą sveikti, o pagrindine tokio apsisprendimo sąlyga tampa blaivumo siekis. Taip pat sveikstančių priklausomųjų identitetui būdingas priklausomybės sampratos pokytis: ji imama suvokti kaip dovana ir galimybė gyventi naują gyvenimą. Su tuo sietinas ir savęs kaip stigmatizuotųjų suvokimo pakitimas: visuomenės stratifikavimas į priklausomus ir nepriklausomus asmenis pakinta į savęs kaip „tinkamo“ asmens suvokimą (tai pasireiškia tiek atsakomybės už savo ugdymąsi prisiėmimu, tiek gebėjimu pozityviau žiūrėti į kitus žmones ir kurti sveikesnius socialinius ryšius). Priklausomiems asmenims būdingas solidarumas reabilitacijos proceso metu išlieka, tačiau naujasis identitetas pasižymi gebėjimu pozityviau būti su kitais žmonėmis. Tam tikra prasme kinta ir priklausomiems asmenims būdingas anonimiškumas: siekis slėpti savo priklausomybę visiškai neišnyksta, tačiau sveikstančių priklausomųjų identitetas pasižymi gebėjimu priimti ir atskleisti savo tapatumą. Taip pat naujasis identitetas pasižymi religingumu – reabilitacijos proceso metu priklausomų asmenų identitetas kinta iš netikinčio asmens į tikintį: sveikstančių priklausomųjų identitetas pasižymi tikėjimu ir didele jo reikšme gyvenimui.

The problem of this research is considered to be the fact that rehabilitation processes of dependents and social mechanisms used in rehabilitation institution for healing are not studied through anthropological prism of identity change and are unknown in Lithuania. The aim of the work is to investigate and describe the process of recovery from addiction disease in the rehabilitation institution and thus to reveal the factors that determine the change of the identity of the addicted person into the identity of the healing addict. The aim of the research is to find out how the rehabilitation process of addicted persons is organized - what methods are used to change the identity of addicted persons? The thesis presents the following objectives: to investigate the mechanisms and ways that reveal power relations in a power expression rehabilitation institution; to reveal how religion is integrated into the process of rehabilitation of addicted persons; to analyze the change of informants' religious identity during rehabilitation; to describe the identity features of addicted and healing addicted participating in the research. The first part of the thesis discusses the theoretical concepts used in the work, using the theoretical concepts of M. Foucault's power, power relations, biopower, P. Bourdieu's symbolic power and E. Goffman's stigma. The concept of the power of M. Foucault is characterized by the fact that power is considered to be the main means of transferring the dominant discourse, and obedience to power is ensured by control mechanisms, sight technique, hierarchical observation and other measures. The distinguished symbolic power of P. Bourdieu is that it is disposed of without coercion - it only works if it is recognized, but symbolic power is important for mobilizing and structuring the society, and then for constructing reality and creating meanings. The concept of E. Goffman's stigma is characterized by an understanding of the stigma as a sign of identity: stigma is defined as social information, so stigma tends to hide stigma. Also, in the first part of the work the research methodology is presented: methods of observation, informal conversations and semi-structured interviews were used for field research. The second part of the work presents the presentation of the research field, description and reflection of personal experience in the field. The Dependent Persons’ Rehabilitation Institution located in one of the cities of Lithuania was selected as the field study site, the participating observation was carried out while living in a medical institution under rehabilitation conditions. The third ethnographic analytical part of the work reveals how the power and power relations are used in the rehabilitation institution, what mechanisms it works with and how it seeks to transform the deviant behavior of the person. It also analyzes the integration of religion into the treatment process, the methods of integration and effects, and discusses the religious identity inherent in addicted persons. Extended analysis is made into the identity of addicts and into the change happening during the rehabilitation process and their transformation into the identity of healing addicts. The conclusions of the thesis summarize the results achieved. It is designated by what manifestations of the power relations and the control of the person's life spheres the rehabilitation institution seeks to change the behavior of the rehabilitation participants: this is manifested through space control (the space is divided into safe and unsafe, the purpose of space control is to ensure the isolation of the addicts from the addictive spaces), through time and activities control (the main control mechanism becomes the agenda, using it the time is divided into a specific activity that a person has to perform at a given time – the control of time and activity is not to leave time for empty actions, unrelated and capable of diverting from the main purpose of rehabilitation - recovery), through thinking control (aiming "unhealthy" thinking change into "healthier", thinking is hierarchically controlled: the staff of the institution, the members of the group and the addicts themselves control the areas assigned to them), through targeted control of behavior (for its implementation eye-catching technology is used), through control of relationships (the purpose of such control is to protect against harmful relationships, directing from healing or restoring relationships with addiction), through convalescence control (thus re-examining a person's motivation and self-determination for healing), through control influenced by co-living as well (in this way the concept of accountability and responsibility for each other is created in the community). Control mechanisms in the rehabilitation institution ensure the functioning of power - the power is used to distinguish rehabilitators and encourage the change of habitual life patterns into sober life-style schemes, thus creating an opportunity for transformation of identity through external change. It is also concluded that religion is integrated into the healing process by securing the entrenchment of religious practices in the daily life of the community. Religion has a symbolic power at the rehabilitation institution: it is used for the implementation of the healing process: the research data show that practice of religion contributes to the change of thinking, thus seeking the transformation of identity. During the rehabilitation period, many of the participants in the programs are rethinking their attitude to addictive illness and recovery as a result of religion. Faith becomes a way to cope with the disease, its influence is realized not through violence, but through symbolic power. Religion becomes a significant feature of the changing identity of addicts. The analysis of the data collected during the interviews leads to the conclusion that the religious identity changes during the rehabilitation. At the beginning of the rehabilitation, some of the rehabilitators were indifferent or hostile to faith, some named themselves as non-practicing nominal Catholics (or representatives of other Christian denominations), some described themselves as believers. During the rehabilitation process many informants became much more tolerant, more open to religion, attitudes changed from hostility to acceptance, tolerance and interest in religion (often the change of religious identity is revealed by tangible expressions: the choice to pursue the sacraments of Christianization and the practice of prayer). Religion in a rehabilitation institution is integrated into the healing process, religion helps to heal: the religious identity changes from an unbeliever to a believer (or to a more believing person). It can be said that the change of religious identity is an important part of the change of addicted person's identity into the identity of the healing addict. Summarizing the research data, it can be said that the identity of addicts is characterized by the perception of themselves as the stigmatized people, the concept of addiction as a fight, as well as solidarity with other addicted persons and anonymity attempting to conceal their addiction. Due to the power relations and the influence of religion in the rehabilitation institution, the identity of addicts varies with the identity of the healing addicts. From the informants' stories, one can see how the identity of addicted people changes and what new features they gain. First of all, the concept of addiction is influenced by healing: healing addicts perceive addiction as no more a struggle, a misfortune and a captivity, but primarily as a disease. Therefore, healing addicts perceive themselves as sick and a significant part of this perception is the assumption of responsibility for their own health - denial of addiction disease, opposition changes to acceptance and self-determination, and the pursuit of sobering becomes the main condition for such determination. Also, the identity of the healing addicts is characterized by a change in the concept of addiction to perception as a gift and opportunity to live a new life. It is also associated with a change in the perception of stigmatized people - the stratification of society into addictive and non-addictive individuals changes into the perception of the right person (this is manifested both by taking responsibility for their own education and by being able to look more positively on other people and create healthier social relationships). The solidarity typical for the addicted persons remains during the rehabilitation process, but the new identity is characterized by the ability to be more positive with other people. In a sense, the anonymity typical for addicted persons varies: the desire to hide their addiction does not disappear completely, but the identity of the healing addicts is characterized by the ability to accept and reveal their identity. Likewise, the new identity is characterized by religiosity - the identity of the addicts during the rehabilitation process changes from an unbelieving person to a believer: the identity of the healing addicts is characterized by faith and its great meaning to life.