Seeking belonging: a case study of contemporary rave culture in Lithuania

The topic of this thesis is Lithuanian rave culture. The object is ravers’ understandings on what it means to be involved with Lithuanian rave culture. My primary aims are to give voice to Lithuanian ravers and present a portrait of contemporary Lithuanian rave culture. I aim to broaden the scholarly approaches to rave and other consumer cultures that are associated with the underground. Another aim is to contribute to research on consumer society by examining a facet of it (i.e., rave culture) within a post-Soviet context. My main tasks are to collect and analyze data from various sites within rave culture and to present this data in relation to my key concepts while using a data-driven approach. The etic research problem is determining a suitable approach for rave culture in a consumer society and in different local contexts. The emic research problems explored are the complex nature of postmodern construction of identity and sense of belonging, the ambiguity of what rave and rave culture mean in a consumer society, and the relativity of the notion of “underground.” The research questions are: 1) How can we approach rave culture in different sociocultural contexts? 2) What and where is rave culture in Lithuania? 3) What are ravers seeking and why? 4) What does it mean to belong to rave culture for ravers in Lithuania? These were developed after the fieldwork had been completed and are firmly rooted in the data. The methodology used to collect data was multi-sited (online, on-, and off-site) and interdisciplinary, and included these methods: participant observation, observation, hanging out, semi-structured and unstructured conversations, semi-structured and informal interviews, online data analysis, and two open-ended surveys. The results of my analysis show that one productive approach for studying rave culture is by looking at is as a brand, but only when that concept is understood as similar to religion, and then looking at how that participating in that brand (via creative consumption and branding) shapes the identities of ravers as well as their sense of belonging. The research shows that ravers (in contemporary Lithuania) are seekers who are seeking belonging to something they perceive as an underground brand, and this notion of the underground is especially important and interesting for examination within post-Soviet contexts. This thesis shows that consumption is the means Lithuanian ravers use in their seeking and construction of raver identity and belonging, but at the same time, they self-conceptualize as anti-consumerist and use various strategies to diminish consumption’s reach within rave culture. The conclusion of this thesis briefly discusses possibilities for future research on brand-based collectivities in a post-quarantine society and connects my concept of seeking belonging to larger themes in recent academic scholarship like postmodernist theories related to identity and self-construction and postmodern religiosity.

Šio magistro darbo tema - Lietuvos reivo kultūra. Objektas yra reiverių supratimas apie tai, ką reiškia būti įsitraukus į Lietuvos reivo kultūrą. Mano pagrindiniai tikslai yra suteikti balsą Lietuvos reiveriams ir pateikti šiuolaikinės lietuvių reivo kultūros portretą. Siekiu praplėsti mokslinį požiūrį į reivą ir kitas vartotojų kultūras, siejamas su pogrindžiu. Kitas darbo tikslas yra prisidėti prie vartotojų visuomenės tyrimų nagrinėjant jo aspektą (t. y. reivo kultūrą) posovietiniame kontekste. Mano pagrindiniai uždaviniai yra rinkti ir analizuoti duomenis iš įvairių reivo kultūros vietų ir pateikti šiuos duomenis atsižvelgiant į pamatines sąvokas, taikant duomenimis pagrįstą metodą. Šio tyrimo „etic“ problema yra nustatyti atitinkamą požiūrį į reivo kultūrą vartotojiškoje visuomenėje ir skirtinguose vietos kontekstuose. Aptiktos „emic“ tyrimo problemos yra sudėtingas postmodernistinės tapatybės ir priklausomybės jausmo konstravimo pobūdis, dviprasmiškumas to, ką reivas ir reivo kultūra reiškia vartotojiškoje visuomenėje, ir sąvokos „pogrindis“ reliatyvumas. Tyrimo klausimai yra šie: 1) Kaip mes galime priartėti prie reivo kultūros skirtinguose sociokultūriniuose kontekstuose? 2) Kas yra reivo kultūra ir kur ji randama Lietuvoje? 3) Ko ieško reiveriai ir kodėl? 4) Ką reiškia priklausymas reivo kultūrai Lietuvos reiveriams? Šie klausimai buvo užduoti po to, kai buvo baigtas lauko tyrimas, ir jie yra tvirtai įsišakniję duomenyse. Duomenų rinkimo metodika buvo daugialypė (internete, reivo vakarėliuose ir už jų ribų) ir tarpdisciplininė, apėmė šiuos metodus: dalyvaujamasis stebėjimas, stebėjimas, laiko leidimas kartu, pusiau struktūruoti ir nestruktūruoti pokalbiai, pusiau struktūruoti ir neoficialūs interviu, internetinė duomenų analizė ir dvi atvirųjų klausimų apklausos. Mano analizės rezultatai rodo, kad vienas produktyvesnių požiūrių į reivo kultūrą, yra žvilgsnis į tai kaip į prekės ženklą, tačiau tik tada, kai ši sąvoka suprantama panašiai kaip religija, ir tada žiūrima, kaip tas dalyvavimas tame prekės ženkle (per kūrybišką vartojimą ir prekės ženklo kūrimą) formuoja reiverių tapatumą ir priklausymo jausmą. Tyrimas rodo, kad reiveriai (šiuolaikinėje Lietuvoje) yra asmenys, ieškantys priklausymo tame, ką jie suvokia kaip pogrindžio markę, ir ši pogrindžio samprata yra ypač svarbi ir įdomi posovietiniuose kontekstuose. Ši disertacija parodo, kad vartojimas yra priemonė, kurią Lietuvos reiveriai naudoja ieškodami ir konstruodami savo identitetą ir priklausymą, tačiau tuo pat metu jie save supranta kaip antivartotojiškus ir naudoja įvairias strategijas, kad sumažintų vartojimo mastą reivo kultūroje. Šio darbo išvadose trumpai aptariamos kolektyvumo, sukurto prekės ženklo pagrindu, ateities tyrimų galimybės visuomenėje po karantino, ir tai susieja mano idėją apie siekį priklausyti su platesnėmis temomis, tokiomis kaip postmodernistinės teorijos, susijusios su identitetu ir savikonstrukcija bei postmodernus religingumas.