Absurdo fenomenas: tarp nevilties ir maišto
Malakauskienė, Jolanta |
Šiame magistro darbe analizuojamas absurdo fenomenas bei skirtingas jo patyrimas: neviltis, beprasmybė, prasmės paieškos bei maištas. Aiškinamasi, kas yra absurdas, kaip ir iš ko jis atpažįstamas bei kas riboja galimą absurdo atpažinimą. Į absurdo fenomeną bandoma pažvelgti, kaip skirtingų patirčių ir iš jų sekančių skirtingų galimybių lauką. Magistrinio darbo tikslas: atskleisti, kaip skirtingai gali būti patiriamas absurdo fenomenas ir kokie galimi atsakai į jį. Šiam tikslui pasiekti nagrinėjama nihilistų, dar kitaip vadinamų absurdistais, prieiga prie absurdo patyrimo, teigiančio, kad absurde jokios vilties nėra ir negali jos būti. Analizuojami Camus tekstai „Maras“, „Sizifo mitas“, „Svetimas“ bei Vonnegut’o literatūros kūriniai „Katės lopšys“, „Titano sirenos“, „Žmogus be tėvynės“, Sartre’o „Šleikštulys”. Čia autoriai absurdą pateikia kaip vilties negalimybę. Pateikiama atsvara nevilčiai – maišto galimybė. Viltį absurdui suteikia galimi kitokie atsakai į jį, nei tiesiog ignoravimas ar savižudybė: maištas – kaip žmogaus orumo išsaugojimas, „Grožio veidas“ (Kristeva) bei prasmės suteikimas kuriant save, prisiimant atsakomybę už save patį, į savo gyvenimą žvelgiant kaip į projektą, nepasiduodant kvietizmui pasaulyje, neturinčiame jokios objektyvios prasmės (Sartre’as). Analizuojami Kristevos „Maišto prasmė ir beprasmybė. Psichoanalizės galios ir ribos I.“, Sartre’o „Egzistencializmas – tai humanizmas“, Camus „Maištaujantis žmogus”. Prieinama išvadų, kad pasyvusis atsakas akcentuoja, kad susidūrimas su absurdu veda į beprasmybės ir nevilties patirtį. Tuo tarpu aktyvus įsitraukimas į absurdo patyrimą - maištas, savirealizacija, atsakomybė už savo gyvenimą, savikūra absurdo jausmą padeda išgyventi su viltimi. Tad ne pati absurdo patirtis, o reakcija į ją keičia tą patirtį išgyvenančiojo savijautą, o su ja - ir gyvenimo kokybę.
This master's thesis analyzes the phenomenon of absurdity and its different experiences: despair, meaninglessness, search for meaning and rebellion. It explains what absurdity is, how it is recognized, and what limits the possible recognition of absurdity. An attempt is made to look at the phenomenon of the absurd as a field of different experiences and different possibilities that follow from them. In order to achieve this goal, the approach of nihilists, also called absurdists, to the experience of the absurd is examined, claiming that there is no hope in the absurd and there can be no hope. Camus's texts "The Plague", "The Myth of Sisyphus", "The Stranger" and Vonnegut's literary works "The Cat's Cradle", "The Sirens of Titan", "The Man Without a Country", Sartre's "Nausea" are analyzed. Here the authors present absurdity as the impossibility of hope. An antidote to despair is presented - the possibility of rebellion. Hope for absurdity is provided by possible responses to it other than simply ignoring or committing suicide: rebellion as preserving human dignity, "Face of Beauty" (Kristeva) and giving meaning by creating oneself, taking responsibility for oneself, looking at one's life as a project, not giving up for quietism in a world without any objective meaning (Sartre). Kristeva's “The Sense and Non-Sense of Revolt", Sartre's "Existentialism is Humanism", Camus' "The Rebel" are analyzed. The conclusions are reached that the passive response - fatalism, quietism, nihilism, emphasized meaninglessness in the face of absurdity leads to the experience of despair. Meanwhile, active involvement in experiencing the absurd - rebellion, self-realization, responsibility for one's life, self-creation of the sense of absurdity helps to survive with hope. Therefore, it is not the experience of the absurd itself, but the reaction to it that changes the well-being of the person experiencing that experience, and with it the quality of life.