Digital transformative diplomacy. Case study analysis: digital diplomacy conducted by Iran
Verpečinskas, Arnas |
Tradicinės diplomatijos esmė – konfidencialumas ir planai, laikomi už uždarų durų. Niekas kitas, išskyrus šalies diplomatinę tarnybą ir tam tikrais atvejais, valstybės vyriausybę, nežino daugelio detalių, joms dar netapus viešą informacija. Nuoseklus ir lėtas diplomatijos procesas, pasižymi apgalvotu atsakingumu. Tačiau, viskas pasikeitė su skaitmeninės diplomatijos įvedimu. Šis mokslo darbas prasideda detaliu ir plačiu mokslinės literatūros apžvelgimu, tačiau tęsiasi empirinio tyrimo mąstu, bandant išsiaiškinti Irano valstybės sekmingai vykdomą skaitmeninę demokratiją jau keletą dešimtmečių.
Šiuo moksliniu darbu ir jo oficialiais, bei ne oficialiais kontekstais siekiama išsiaiškinti, ar skaitmeninė diplomatija yra nenuginčijamas sekmingos diplomatijos lygmuo, ar visgi – ją taikant, reiktų laikytis tam tikrų saugumo ir konservatyvumo apraiškų. Darbo objektas – vis auganti skaitmeninės diplomatijos svarba šiuolaikiniame politikos kontekste, mus įpareigoja įgyvendinti šiuos tikslus: 1. Išsiaiškinti, ar skaitmeninė diplomatija pilnai pakeis tradicinę; 2. Išanalizuoti, kaip skaitmeninė diplomatija yra pritaikoma ir įgyvendinama skirtingų pasaulio valstybių, dėmesį atkreipiant į Irano pavyzdį ir tikslus. Jog šie mokslo tikslai būtų įgyvendinti, į pagalbą pasitelkiama atvejo analizė, atskleidžianti Irano vykdomos skaitmeninės diplomatijos aspektus ir to atoveiksmius, kitų valstybių atžvilgiu. Išskirtos penkios detalios darbo užduotys: 1. Išsiaiškinti skaitmeninės diplomatijos panaudojimo mąstą; 2. Išanalizuoti skaitmeninės diplomatijos panaudojimo įpatybes; 3. Apibrėžti skaitmeninės diplomatijos privalumus ir trūkumus; 4. Kvestionuoti skaitmeninės diplomatijos įtaką ir sukurtą pokytį tradicinės diplomatijos atžvilgiu; 5. Remdamiesi empirinio tyrimo duomenimis, prognozuoti skaitmeninės diplomatijos ateitį politikos ir tarptautinių santykių horizonte.
Atvejo analizė buvo pasitelkta į pagalbą, norint išsiaiškinti Irano taikomos skaitmeninės diplomatijos galią ir svarbą, lyginant su kitomis valstybėmis. Mokslinis darbas, parengtas detalios ir plačios mokslinės literatūros pagrindu, buvo papildytas empiriniu tyrimu, socialinių tiklų įrašų, komunikacijos ir elgesio viešojoje erdvėje apžvalga, siekiant išaiškinti Irano skaitmeninės diplomatijos esmę ir poveikį. Šis mokslinis darbas atskleidžia tai, kas ankščiau pilnai apžvelgta dar nebuvo.
The very essence of diplomacy could be described, as drawn out, confidential and discreet. None other than a country’s diplomatic service and to a certain extent the state’s government were aware of any details and information beforehand. It was a slow and deliberate process that was predicated on caution. But now digital diplomacy has changed it all. While the research begins with an extensive literature’s review, it later continues into the empirical investigation on how Iran has so effectively used digital diplomacy for several decades.
The aim of the research is to analyse digital diplomacy in its official and unofficial contexts and to examine if it is something that should be embraced with open arms or implemented with caution. While we consider the growing importance of digital diplomacy in the modern age, as an object of such research, it is worth keeping the goals in mind: 1. To discover if digital diplomacy is replacing traditional diplomacy or it is likely to in the future; 2. To examine how digital diplomacy is being used by different states, and in particular, Iran, for different purposes. In order to achieve these goals, the case study examines the different ways Iran has used digital diplomacy and how other states like the United States and Israel have responded. Five objectives were set out in order to achieve that: 1. To examine the extent to which digital diplomacy is being used; 2. To analyse the manner in which it is being used; 3. To enumerate the benefits and disadvantages of digital diplomacy; 4. To question to what extent has it supplanted or undermined traditional diplomacy; and 5. Based on the empirical evidence outlines to suggest how it is likely to develop in the future.
The researcher decided to use a case study which concerns the way Iran has embraced digital diplomacy more so than any other state with the exception of the United States. The research, formed by an extensive literature’s review and examination / observation of the behavioural patterns lead to a quintessential part of the empirical evidence. In this research we deep dive into discovering the actual tweets, communications, and behavioural patterns of Iran on social media and examining the context in which those tweets were made. In this regard, the research provides a valuable body of evidence not heretofore reported.