Dirofilaria infections in sheltered and pet dogs
Kudave, Pratik Suryakant |
Šio tyrimo tikslas buvo naudojant genetinius testus nustatyti, kiek prieglaudose ir namuose laikomų šunų yra užsikrėtę, taip pat stebėti infekcijos pasiskirstymą pagal gyvūnų veislę, vietovę, amžių ir lytį. Surinkti duomenys padės visuomenės ir veterinarijos sveikatos institucijoms stebėti padėtį, nes Baltijos regione trūksta bendrų epidemiologinių duomenų apie dirofiliariozę. Šiame darbe pagrindiniams tikslams pasiekti buvo naudojami ITS-2 srities PGR (polimerazės grandininės reakcijos) testai, agarozės gelio elektroforezė ir DNR sekoskaita, siekiant nustatyti infekciją sukeliančias rūšis. Buvo surinkti kraujo mėginiai iš Lietuvos naminių ir prieglaudos šunų, siekiant ištirti Dirofilaria spp. infekciją. Nustatyta, kad 14,7 % šunų buvo užsikrėtę, o tikimybė, kad prieglaudos šunys bus užsikrėtę, buvo šešis kartus didesnė nei naminių šunų. Šunys yra jautrūs šiems filiariniams parazitams, kuriuos platina uodai, ir jie taip pat gali kelti pavojų žmonėms. Ši tema yra aktuali, nes Lietuvoje ir Baltijos regione vis dažniau registruojami dirofiliariozės atvejai, nors anksčiau šios vietovės nebuvo paveiktos – tai siejama su klimato kaita, didesniu vabzdžių skaičiumi ir augančia naminių šunų populiacija. Daugiau užsikrėtusių šunų buvo tarp jaunesnių gyvūnų – 1–3 metų prieglaudose ir 3–9 metų namuose laikomų šunų, palyginti su vyresniais šunimis, o tarp užsikrėtusiųjų daugiau buvo patinų. Nors mėginių skaičius buvo nedidelis, daugiausia teigiamų rezultatų pasitaikė vokiečių aviganių ir mišrūnų tarpe. Tyrimai patvirtino, kad buvo rasta tiek D. immitis, tiek D. repens rūšių, kurių genai buvo panašūs į rastus Prancūzijoje, Tunise, Indijoje ir JAV, kas leidžia manyti apie neseną genetinę apytaką ar plitimą. Tyrimo išvada – reguliari prieglaudos gyvūnų patikra pas veterinarus gali padėti kontroliuoti ir valdyti dirofiliariozės plitimą prieglaudose.
The objectives of the study involved using genetic tests to measure how many sheltered and pet dogs had infections, as well as to observe infection patterns by the animals’ breed, their location, age and sex. The data collected will aid both public and veterinary health agencies in monitoring because of the lack of overall epidemiological data on dirofilariasis in the Baltic region. In this work, PCR of the ITS-2 region, agarose gel electrophoresis and DNA sequencing helped to reach the main objectives by identifying the species involved. We collected blood samples from Lithuanian pet and shelter dogs to look for Dirofilaria spp. It was noted that 14.7% of the dogs had the infection and the chance of having it was six-fold higher among shelter dogs than among pet dogs. Dogs are at risk from these filarial parasites which are transmitted by mosquitoes and could also become a concern for humans. The topic is important as dirofilariasis cases are being found in Lithuania and the Baltic region which were never previously affected areas, due to climate change, a greater number of insects and a larger population of domestic dogs. More younger dogs (1 to 3 years at shelters and 3 to 9 years at pet homes) suffered from diseases, compared to older dogs and among these animals, males were more affected. Even though the sample size was small, German Shepherds and mixed breeds had more animals test positive. Tests confirmed that both D. immitis and D. repens were present and their genes were similar to those found in France, Tunisia, India and the USA, implying recent sharing or dispersal of the genes. According to the study, having shelter animals checked regularly by veterinarians may help control and manage dirofilariasis in shelters.