Šintoizmo ir budizmo elementai XXI a. pr. Japonijos siaubo filmo žanre: „Prakeiksmas“ ir „Pagieža“ filmų atvejai
Alekna, Demianas |
Šiame darbe analizuojama šintoizmo ir budizmo įtaka japoniško siaubo filmų estetikai XXI a. pradžioje, remiantis filmų „Prakeiksmas“ (2005 m.) ir „Pagieža“ (2002 m.) pavyzdžiais. Tikslas – išnagrinėti, kaip religiniai elementai veikia filmų pasakojimą, vizualinius sprendimus ir kuriamą siaubo atmosferą. Darbo uždaviniai apima Japonijos siaubo žanro raidos, budizmo ir šintoizmo pagrindinių sąvokų bei baimės mechanizmų kine analizę. Pirmoje dalyje apžvelgiama japonų siaubo kino istorija, teatro ir folkloro įtaka. Antroje dalyje aptariami šintoizmo ir budizmo principai – tokie kaip karma, samsara, kegare ir kami – bei jų raiška vizualiniuose naratyvuose. Trečioje dalyje atlikta lyginamoji filmų analizė, išryškinanti religinių motyvų poveikį pasakojimui ir žiūrovo emocinei reakcijai. Tyrimas parodė, kad religiniai elementai japoniškame siaubo kine yra giliai susiję su kolektyvine atmintimi, dvasine disharmonija ir visuomenės baimėmis. Šie motyvai išlieka aktualūs ne tik tikintiesiems, bet ir pasaulietiškai auditorijai. Tyrimas atskleidė, kad siaubo filmai atlieka ne tik pramoginę, bet ir refleksinę funkciją, padedančią suprasti šiuolaikinės Japonijos dvasinę būseną ir santykį su tradicijomis.
This thesis examines the influence of Shinto and Buddhism on the aesthetics of Japanese horror cinema in the early 21st century, using the films Noroi: The Curse (2005) and Ju-On: The Grudge (2002) as case studies. The aim is to analyze how religious elements shape the narrative structure, visual composition, and the atmosphere of fear in these films. The main tasks include exploring the development of the Japanese horror genre, identifying key Buddhist and Shinto concepts, and analyzing fear-generating mechanisms in a religious context. The first part discusses the historical evolution of Japanese horror, the impact of traditional theatre, and folklore motifs. The second part presents the core ideas of Buddhism and Shinto – including karma, samsara, kegare, and kami – and their role in cinematic representation. The final section provides a comparative analysis of both films, focusing on how spiritual motifs reinforce emotional tension and thematic depth.
The study revealed that religious elements in Japanese horror are closely linked to collective memory, spiritual imbalance, and societal anxiety. These motifs remain effective not only for religious viewers but also for secular audiences due to their deep emotional and symbolic resonance. The findings suggest that Japanese horror films serve both as entertainment and as cultural reflection, offering insights into Japan’s evolving spiritual condition and relationship with tradition.