EU and NATO cyber security policy
Lukaševičiūtė, Justina |
Cyber security has presented world with new complexity of questions. The lines between private and public are fading, defence, economy and even social security policies combines in this dimension. The amount of challenges and information needed to be proceeded for understanding and coping with this field demands common actions. EU and NATO by the aims both seek to maintain and ensure regional security and stability. However, members of EU for a long time stress the importance of keeping separated the defence and economic cooperation, leaving defence to NATO sphere and economy to EU. In 2016, NATO has made significant action adding cyberspace into the list of operational domains. The same year EU and NATO representatives signed joint declaration for cooperation in management of cyberspace. The need of deeper cooperation between EU and NATO has been occurring for a while in Europe leaders’ agenda; the cooperation between EU and NATO cyber security offices already taking place, organizations exchange information, organize trainings and researches based on a Technical Arrangement on cyber defence signed in 2016. Although EU and NATO cooperate there is still open question whether formal information exchange will develop into efficient and complimentary cooperation for better security. Hence, in this thesis will be analysed EU and NATO cyber security policies, their similarities, differences and assessed possible cooperation areas. Thesis is composed of 4 parts: first part provides analysis of international relations of cyber security policy in the framework of rational institutionalism theory, overview of the concept of cyberspace activities and majors’ threats, outlines the main characteristics of cyber security. The second part of the thesis provides the overview of the concept of cyber security, its role in security and foreign policy, the actors, and looks into the concept of cyber power. Third part of the theses provides analysis of EU and NATO cyber security policies, main objectives and challenges. Further in the thesis is implemented the comparison analysis of EU and NATO cyber security policies accordingly to the criteria’s identified in previous chapters. Finally, in the last two parts are provided conclusions and recommendations for organizations cooperation and common activities.
Kibernetinis saugumas atskleidė pasauliui naujus neregėto masto klausimus. Ribos tarp viešojo ir privataus sektoriaus blėsta. Šioje dimensijoje persipina gynybos, saugumo ir netgi socialinės politikos klausimai. Iššūkiai bei informacijos kiekis reikalingas siekiant suprasti ir spręsti šios srities klausimus reikalauja bendrų veiksmų. Tiek ES, tiek NATO siekį išlaikyti ir užtikrinti regiono saugumą ir stabilumą laiko vienu pagrindinių savo organizacijos siekių. Vis dėl to ES šalys narės vis dar akcentuoja saugumo ir ekonominio bendradarbiavimo atskyrimo svarbą, paliekant saugumą NATO veiklos sferoje, o ekonomiką – ES. 2016 metais NATO ėmėsi reikšmingų veiksmų, kuriais kibernetinė erdvė įtraukta į operatyvinių veiklos sričių sąrašą . Tais pačiais metais ES ir NATO atstovai pasirašė bendrą deklaraciją dėl bendradarbiavimo kibernetinės erdvės valdymo srityje. Gilesnio bendradarbiavimo tarp ES ir NATO poreikis jau kurį laiką atsispindi Europos šalių vadovų darbotvarkėse – vyksta bendradarbiavimas tarp ES ir NATO kibernetinio saugumo institucijų, organizacijos keičiasi informacija, rengia mokymus ir tyrimus vadovaujantis 2016 metais pasirašytu susitarimu dėl kibernetinės gynybos . Nors ES ir NATO jau ėmėsi veiksmų siekiant bendradarbiavimo šioje srityje, vis dar išlieka klausimas ar formalūs informacijos mainai peraugs į efektyvią ir gerai koordinuotą veiklą saugumo srityje. Šiame magistro darbe bus analizuojama ES ir NATO saugumo politika, jų panašumai ir skirtumai, nagrinėjamos galimos bendradarbiavimo sritys. Magistro darbą sudaro 4 dalys – pirmojoje darbo dalyje analizuojami tarptautiniai santykiai kibernetinio saugumo politikos srityje racionalaus pasirinkimo institucionalizmo teorijos kontekste. Pateikiamos kibernetinės erdvės ir kibernetinio saugumo sąvokos apibrėžimas bei kibernetinio saugumo reikšmė saugumo ir užsienio politikai. Antrajame skyriuje įvardinami pagrindiniai kibernetinio saugumo politikos veikėjai, pagrindinės grėsmės ir pavojų keliančios veiklos, išskiriami pagrindiniai kibernetinio saugumo bruožai bei apžvelgiama kibernetinės galios sąvoka. Trečioje darbo dalyje analizuojama ES ir NATO kibernetinio saugumo politika, pagrindiniai tikslai ir iššūkiai. Toliau darbe atliekama lyginamoji ES ir NATO kibernetinio saugumo politikos analizė vadovaujantis kriterijais, kurie nustatytais ankstesniuose skyriuose. Paskutiniuose dviejuose darbo skyriuose pateikiamos išvados ir rekomendacijos dėl galimo organizacijų bendradarbiavimo ir bendrų veiklų.