Collective identity and independence movements in Europe: the cases of Belgium, Spain and the United Kingdom
Jol, Ivar |
Šis baigiamasis bakalaurinis darbas nagrinėja naujai išgyvenamos sėkmės fenomeną 21-ojo amžiaus moderniuose nepriklausomybės siekiančiuose judėjimuose, pabrėžiant pastaruosius 10 metų. Vietoje to, kad aprėpti visa Europą, šis baigiamasis darbas susikoncentruoja ties judėjimais Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ir Belgijoje. Šios trys šalys buvo pasirinktos, kadangi jos turi šiai dienai reikšmingiausius ir rinkimiškai sėkmingiausius judėjimus. Apskritai žiūrint, Jungtinė Karalystė turi 3 regionus su reikšmingu kiekiu separatistinių sentimentų – Škotija, Velsas ir Šiaurinė Airija. Baskų šalis ir Katalonija būtų regionai su didžiausiu laipsniu separatistinių sentimentų Ispanijoje. Regioną su daugiausiai separatistinių sentimentų Belgijoje būtų galima laikyti Flandersą, kuris yra taip pat žinomas, kaip Nyderlandietiškai kalbanti Belgijos dalis. Baigiamasis darbas pradedamas pateikiant trijų minėtų šalių nepriklausomybės siekiančių judėjimų istorinį kontekstą. Buvo išsiaiškinta, kad šie judėjimai eksponuoja reikšmingą kiekį panašumų, tokių, kaip valstybingumo istorija, represijos ir istorinis kolektyvus pasipriešinimas joms, kolektyvaus identiteto auginimas. Sekant istoriją, baigiamasis darbas lygina nepriklausomybės siekiančius judėjimus faktorių gausa, tokių, kaip kalba, simbolizmas, kultūra, politinė situacija, ekonomika ir kita. Išskirtiniai Valencijos (Ispanijos) ir daugybės britų salų grupių atvejai buvo taip pat išnagrinėti, kadangi šie eksponuoja rinkiminį ir kultūrinį elgesį, kuris retai sutinkamas jų regionuose. Buvo išsiaiškinta, kad sėkmingiausi judėjimai, tokie, kaip Katalonijoje (Ispanijoje), Škotijoje (JK) ir Falnderse (Belgijoje), visi turi reikšmingų panašumų – ekonomiškai turtingesnės nei šalies vidurkis, ilga simbolizmo istorija prieš modernųjį simbolizmą, stiprus kolektyvinis identitetas (dažnai susikoncentruojama ties kalba). Buvo išnagrinėta, kad valstybės gali egzistuoti su tokiais fundementaliais skirtumais tarp region, tačiau išlaikyti vienybę tampa sunkiau išlaikyti politiškai ir ekonomiškai nestabiliais laikais. Tai ypač išryškėjo 2008 – 2009 metų finansinės krizės metu, per 2015 Brexit referendum ir per tebesitęsiančią COVID-19 pandemiją. Tarp nagrinėjimų šalių, tokie įvykiai gali sukelti sentimentus, kad atsiskyrus būtų geriau ir, kad joms vienoms geriau sektųsi susitvarkyti su krizėmis. Buvo surasta, kad daug, labiau abstrakčių, faktorių gali turėti reikšmingą poveikį nepriklausomybės siekiantiems judėjimams. Kai kurie mokslininkai teigia, jog Europos sąjungos (ES) strategijos ties mažumomis ir “bevalstybėmis tautomis” motyvuoja ir paremia nepriklausomybių siekiančius judėjimus. Taip pat ir “regionalizmo” politika, kurioje ES narės šalys suteikia daugiau autoriteto ES ir jos regionams, iš esmės apeinant savosios šalies autoritetą. Daugelis nepriklausomybės siekiančių judėjimų yra tai priėmę ir žiūri į tai, kaip į realistišką metodą pasiekti savųjų tikslų, kas juos motyvuoja. Kiti mokslininkai teigia, kad, kai kurių judėjimų naujai atrasta sėkmė yra dėl atnaujintos retorikos and labiau “modernų”, ne tiek principišką, požiūrį į dabartines problemas, tokias, kaip ekonominė nelygybė.
This bachelor thesis researches the phenomenon of contemporary independence movements in Europe experiencing newfound success in the 21st century, with an emphasis on the last ten years. Rather than focussing on the entirety of Europe, this thesis focusses solely on movements situated in three countries: The United Kingdom, Spain and Belgium. These three countries were chosen as these have the most relevant and electorally successful movements as of today. The United Kingdom, broadly speaking, has three regions with a significant degree of separatist sentiment: Scotland, Wales and Northern Ireland. The regions with the most separatist sentiment in Spain would be Basque Country and Catalonia. In Belgium, the region with the most separatist sentiment would be Flanders, also known as the Dutch-speaking part of Belgium. The thesis initiates with laying out the historical background of the independence movements of these three case countries, and it was found that they exhibit a significant amount of similarities, such as a history of statehood and repression and a historical collective resistance to this, fostering a collective identity. Following the history, the thesis compares the movements in the three case countries by a multitude of factors, such as language, symbolism, culture, political situation, economy and more. The extraordinary cases of Valencia (Spain) and several British island groups were also analysed, as these regions exhibit electoral and cultural behaviour that is rarely seen in regions of their kind. It was found that the most successful movements, such as those in Catalonia (Spain), Scotland (UK) and Flanders (Belgium) all share significant similarities: they are economically more prosperous than the country’s average, they have a long history of pre-modern symbolism and a strong collective identity (usually centred around language). It was found that states can exist with such underlying differences between its regions, but that this unity becomes harder to persevere in times of political instability and/or economic hardship. This is particularly witnessed during the 2008-2009 global financial crisis, the 2015 Brexit referendum and the ongoing COVID-19 pandemic- such events can create the sentiment among the case countries’ regions that they might be better off alone, and that they can do a better job at facing these crises. It was also found that several, more abstract, factors can have a significant effect on the success of independence movements. Certain scholars make the case that the policy of the European Union (EU) towards its minorities and ‘stateless nations’ motivates and supports independence movements, as well as its policy of ‘regionalism’- a policy where the EU member states both transfer more authority towards the EU and their regions, essentially bypassing the national state’s authority. Many independence movements have embraced this and viewed this as a realistic method of achieving their goals, thus motivating them. Other scholars make the case that the newfound success by some movements is due to a renewed rhetoric and a more ‘modern’ and less principled approach towards contemporary issues, appealing more to issues such as economic inequality.