Vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo prasmės paieška egzistencinio socialinio darbo perspektyvoje
Palaimaitė, Fausta |
Socialinis darbuotojas dirbdamas su vyresnio amžiaus žmonėmis darbo sutartyje jau turi numatytas funkcijas, kurias jis prisiima vykdyti, tačiau esminė funkcija – suteikti socialinę pagalbą senėjimo proceso paveiktiems asmenims, labiausiai yra susijusi su gebėjimu įžengti į savo kliento pasaulį, jį suprasti, atjausti, identifikuoti, ko iš tiesų jam reikia, o svarbiausia, sustiprinti jo norą gyventi ir, jei neišvengiama, priimti skausmą, ligą ir apribojimus. Tačiau tikrovė, kad klientas toliau sens, būklė silpnės ir jis mirs, neretai sukelia prieštaringus jausmus ir patį profesinį darbą socialinis darbuotojas gali išgyventi kaip beprasmį ar mažiau prasmingą. Tad šis tyrimas – tai mėginimas įžengti į prasmingai savo gyvenimą kuriančių senolių (80 metų ir vyresnių) vidinį pasaulį ir patyrinėti, kaip jie geba tvarkytis su gyvenimu, kad savo kasdienybės dienas persmelkia susitaikymu ar net džiugesiu. Tyrimo paradigma yra egzistencinė, o visas tyrimas konstruojamas ir interpretuojamas naudojantis V. Franklio logoterapijos pateikta gyvenimo prasmės kūrimo samprata. Tyrimo objektas yra vyresnio amžiaus žmonių prasmės konstravimas senėjimo ir mirties akivaizdoje. Tyrimo tikslas – aprašyti, kokias strategijas naudoja vyresnio amžiaus žmonės, konstruodami savo gyvenimo prasmę senėjimo ir mirties akivaizdoje, egzistencinio socialinio darbo perspektyvoje. Iškelti trys tyrimo uždaviniai, kuriais norima (1) aprašyti, kaip vyresnio amžiaus žmonės vertina praėjusį gyvenimo laiką ir pasiekimus; (2) paaiškinti, kokiomis stiprybėmis naudojasi įveikdami naujas kasdienio gyvenimo situacijas; (3) aprašyti galimus kančios ir mirties patirčių pozityvius išgyvenimus. Tyrimo metodu pasirinktas kokybinis tyrimas, pusiau struktūruotas interviu, analizuojama naudojantis Interpretatyviosios fenomenologinės analizės metodologija. Tyrimas atskleidė, kad jame dalyvavę asmenys savo praeities prasmėms kurti naudojo skirtingus būdus: per darbą, rūpestį šeimą, netekčių priėmimą, meilės patirtis, tarnystę. Didžiausias emocinis įsitraukimas parodytas pasakojant apie savo dabartį, kasdienybės džiaugsmus ir užsiėmimus, sunkumų įveikimą. Priešingai, nei buvo tikėtasi, tyrime dalyvavę žmonės nepatiria kančios, nebijo mirties, į ateitį žiūri ramiai, be baimės, jaučia dėkingumą, o kai kurie net džiaugsmą dėl viso savo gyvenimo. Tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadas, kad kiekviena kančia tęsiasi tol, kol jai surandama prasmė. Norint socialiniame darbe ne tik teikti paslaugas, atlikti funkcijas, bet ir padėti prasmingai išgyventi kiekvieną egzistencijos dieną senėjimo ir mirties akivaizdoje, pačiam socialiniam darbuotojui būtina matyti situacijas egzistencinėje paradigmoje. Reikšminai žodžiai: egzistencinis socialinis darbas, prasmė, vyresnio amžiaus žmonės.
While social workers serving older adults have contractually defined functions, their essential role is providing social assistance to those affected by the aging process. This primarily involves the ability to enter their client's world, understand them, empathize, identify their true needs, and most importantly, strengthen their will to live and, when inevitable, help them accept pain, illness, and limitations. However, the reality that clients will continue aging, weakening, and eventually dying often evokes conflicting feelings in social workers, who may experience their professional work as meaningless or less meaningful. This research attempts to enter the inner world of elders (80 years and older) who have created meaningful lives and explore how they manage to infuse their daily existence with acceptance or even joy despite challenges. The study employs an existential paradigm, with the entire research constructed and interpreted using Viktor Frankl's logotherapy concept of meaning-making. The research object is how older people construct meaning in the face of aging and death. The research aim is to describe the strategies older people use to construct meaning in their lives when confronting aging and death, from an existential social work perspective. Three research objectives were established: (1) to describe how older people evaluate their past life and achievements; (2) to explain what strengths they use to overcome new daily life situations; and (3) to describe possible positive experiences of suffering and death. The research method is qualitative, using semi-structured interviews analyzed through Interpretative Phenomenological Analysis methodology. The study revealed that participants created meaning in their past through various means: through work, family care, acceptance of loss, experiences of love, and service. The greatest emotional engagement was shown when describing their present, everyday joys and activities, and overcoming difficulties. Contrary to expectations, participants did not experience suffering, fear death, or worry about the future. Instead, they demonstrated calm acceptance, gratitude, and some even expressed joy about their entire lives. The research results suggest that every suffering continues only until meaning is found for it. In social work practice, to provide not only services and fulfill functions but also help clients meaningfully experience each day of existence in the face of aging and death, social workers themselves must view situations through an existential paradigm. Keywords: existential social work, meaning, older people.