Užsienio šalių patirtis FSC ir PEFC miškų sertifikavime bei šios patirties pritaikymo galimybės Lietuvos miškininkystėje
Rainys, Justinas |
Miškų sertifikavimas – tai savanoriška, tarptautiniais principais grindžiama sistema, kuri kaip papildoma priemonė skatina užtikrinti tvarų miškų valdymą. Tyrime analizuojamos FSC ir PEFC sertifikavimo sistemos, siekiant įvertinti jų taikymo galimybes Lietuvoje, remiantis Švedijos, Vokietijos ir Lenkijos patirtimi. Tyrimas orientuotas ne tik į standartų turinį, bet ir į jų praktinio veikimo niuansus bei suderinamumą su nacionaline miškininkystės specifika. Pasitelkus dokumentinę analizę ir ekspertinius interviu, buvo siekiama suprasti, kaip šalys nustato standartų principus, rodiklius, kriterijus ir kokiais būdais sertifikavimo standartai prisitaiko prie skirtingų socialinių, ekonominių ir ekologinių sąlygų. Nors bendrieji principai išlieka formalios sertifikavimo sistemų ašis, jų praktinis pritaikymas kiekvienoje šalyje yra ssavitas, priklausantis ne tik nuo reglamentavimo pobūdžio, bet ir nuo institucinio bei kultūrinio konteksto. Rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad tarptautinė patirtis gali būti vertingas orientyras siekiant stiprinti Lietuvos miškų sertifikavimo praktiką. Vis dėlto, sėkmingas jos pritaikymas reikalauja ne tiesioginio gerųjų praktikų perkėlimo, bet gebėjimo kritiškai įvertinti, adaptuoti ir integruoti priemones, kurios atitinka vietos sąlygas, vertybes ir miškininkystės valdymo tradicijas.
Forest certification is a voluntary system based on international principles, which, as an additional measure, promotes sustainable forest management. The study analyzes the FSC and PEFC certification systems in order to assess the possibilities of their application in Lithuania, based on the experience of Sweden, Germany and Poland. The study focuses not only on the content of the standards, but also on the nuances of their practical operation and compatibility with the national forestry specifics. Using documentary analysis and expert interviews, the aim was to understand how countries establish the principles, indicators, criteria of the standards and in what ways certification standards adapt to different social, economic and ecological conditions. Although the general principles remain the axis of the formal certification systems, their practical application in each country is unique, depending not only on the nature of the regulation, but also on the institutional and cultural context. The results suggest that international experience can be a valuable guide in order to strengthen the Lithuanian forest certification practice. However, its successful application does not require direct transfer of good practices, but the ability to critically evaluate, adapt and integrate measures that correspond to local conditions, values and forestry management traditions.