Ar civilinis turto konfiskavimo institutas turi potencialą pakeisti ankstesnes teisines priemones, įgyvendinančias siekį "kad nusikalsti neapsimokėtų"?
Sangavičiūtė, Raminta |
Šiame magistro baigiamajame darbe yra nagrinėjami teisiniai instrumentai, skirti įgyvendinti principinę nuostatą „kad nusikalsti neapsimokėtų“. Analizuojant nacionalinę bei užsienio teisinę literatūrą, teisės mokslininkų darbus bei teismų jurisprudenciją buvo nustatyta, kad teisinės priemonės – turto konfiskavimas, išplėstinis turto konfiskavimas bei neteisėto praturtėjimo norma praktikoje neveikia. Darbe atskleistos priežastys, kodėl šie teisiniai instrumentai, nepaisant sveikintino jų tikslo, nepasiekė įstatymų leidėjo bei Lietuvos Respublikos Prezidentūros išsikeltų siekių, kovojant su nusikalstamumu. Viena pagrindinių priežasčių, darančių įtaką nagrinėtų teisinių priemonių neveiksmingumui praktikoje – pernelyg sudėtingas konfiskuotino turto neteisėtos kilmės įrodinėjimas bei teisėsaugos institucijų negebėjimas susieti šio turto su konkrečiomis asmenų įvykdytomis nusikalstamomis veikomis. Dėl to svarbu išnagrinėti sąlyginai naujo teisinio instituto – 2020 m. reglamentuoto civilinio turto konfiskavimo potencialą įgyvendinti siekį „kad nusikalsti neapsimokėtų“. Siekiant išsiaiškinti civilinės konfiskacijos galimybes pakeisti ankstesnes teisines priemones, institutas vertinamas pamatinių teisės principų – nekaltumo prezumpcijos, teisės į nuosavybę bei proporcingumo principo kontekste. Remiantis užsienio valstybių reglamentavimu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, yra vertinama civilinio turto konfiskavimo atitiktis minėtiems pamatiniams teisės principams – padaryta išvada, kad nagrinėjamas institutas neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos bei teisės į nuosavybę principams. Tačiau atliekant tyrimą išanalizuota, kad nors civilinis turto konfiskavimas dėl žemesnio įrodinėjimo standarto bei visuomenės intereso užtikrinimo yra laikytinas efektyvesne nei anksčiau išnagrinėtos teisine priemone, veikiant prevenciškai konfiskuoti neteisėtos kilmės turtą, tačiau dėl tų pačių priežasčių kyla grėsmė valstybės institucijoms imti piktnaudžiauti įrodymų tikėtinumo principu, taikomu civilinės konfiskacijos procese, tokiu būdu pažeidžiant proporcingumo principą.
This Master's thesis examines the legal instruments for implementing the principle “crime does not pay”. The analysis of national and foreign legal literature, the work of legal scholars and the jurisprudence of the courts has shown that the legal instruments of confiscation of assets, extended confiscation of assets and the illicit enrichment norm do not work in practice. One of the main reasons for the ineffectiveness of the legal instruments examined in practice is the excessive complexity of proving the illicit origin of the property to be confiscated and the inability of the law enforcement authorities to link this property to specific criminal offences committed by individuals. In order to examine the potential of civil confiscation to replace previous legal instruments, the institute is assessed in the context of the fundamental legal principles – the presumption of innocence, the right to property and the principle of proportionality. It was concluded that the institute in question does not contradict the presumption of innocence and the principle of the right to own property. However, the study analyses that, although civil confiscation is considered to be a more effective legal instrument than the previous ones for the preventive confiscation of illegally originating assets, due to the lower standard of proof and the ensuring of public interest, there is a risk that, for the same reasons, the rule of probability of evidence in civil confiscation may be abused by the public authorities, thus violating the principle of proportionality.