Whether operators of virtual environments can be held liable for actions within those environments that violate human dignity in particularly contemptuous and degrading behaviour?
Kliunkaitė, Gustė |
Šiame darbe nagrinėjama problema yra - ar virtualių aplinkų valdytojams gali kilti atsakomybė už veiksmus jų kontroliuojamose aplinkose, kurie žeidžia žmogaus orumą, ypač niekinamu ir žeminamu elgesiu? Siekiant išspręsti šią mokslinę problemą, darbe išsikeltas tikslas - įvertinti egzistuojančio teisinio reguliavimo, nustatančio valdytojų atsakomybę, veiksmingumą, apžvelgiant virtualių aplinkų teisinį reguliavimą Europos Sąjungos reguliavimo rėmuose bei sistemiškai analizuojant mokslinę literatūrą. To pasekoje, atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, pateikti rekomendacijas dėl virtualių aplinkų valdytojų teisinės atsakomybės už veiksmus virtualioje aplinkoje, kurie žeidžia žmogaus orumą, ypač niekinamu ir žeminamu elgesiu. Šiam tikslui pasiekti buvo išsikelti penki uždaviniai. Darbe iškelta hipotezė, kad virtualių aplinkų valdytojai gali būti laikomi atsakingi už veiksmus šiose aplinkose, tačiau egzistuojantis teisinis reguliavimas Europos Sąjungoje nėra pakankamai veiksmingas užtikrinti valdytojų atsakomybę decentralizuotose virtualiose aplinkose dėl sudėtingo jų veikimo pobūdžio. Tyrimas yra išskirtas į keturis skyrius, kuriuose sprendžiami aukščiau išvardinti uždaviniai. Pirmame skyriuje yra pristatoma virtualios aplinkos sąvoka, šios technologijos vystymosi raidą ir tolimesnės tendencijos. Taip pat apžvelgiamas egzistuojantis virtualių aplinkų teisinis reguliavimas Europos Sąjungoje. Antrame skyriuje dėmesys skiriamas žmogaus orumo sampratai atskleisti bei jo pažeidimams apžvelgti. Trečiame - sudaroma tyrimo metodologija ir aprašomas tyrimui atlikti pasirinktas sisteminės literatūros analizės metodas. Ketvirtame skyriuje atliekamas teisinio reguliavimo Europos Sąjungoje, numatančio valdytojų atsakomybę, veiksmingumo tyrimas. Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, daroma išvada, kad hipotezė pasitvirtina, nes Skaitmeninių Paslaugų Aktas numato valdytojų atsakomybę už veiksmus jų valdomose virtualiose aplinkose, kurie žeidžia žmogaus orumą, ypač niekinamu ir žeminamu elgesiu, tačiau šis teisės aktas neužtikrina valdytojų atsakomybės mažesnėse, labiau pažengusiose virtualiose aplinkose, kurios yra decentralizuotos. Dėl šių priežasčių rekomenduojama jį papildyti atskira kategorija virtualių aplinkų valdytojams, kurioje būtų numatyti reikalavimai taikyti pastiprintas tikrinimo priemones ir sudaryti rizikos vertinimą visų tipų virtualioms aplinkoms, įskaitant mažesnes, decentralizuotas.
The problem this thesis addresses is whether the operators of virtual environments can be held liable for actions within those environments that are offensive to human dignity in contemptible and degrading behaviour. Therefore, the aim is to assess the effectiveness of current regulatory frameworks addressing operators’ of virtual environments liability. To achieve this, five objectives are set out. Consequently, the initial hypothesis is that operators of virtual environments may be held liable for actions within these environments, but the current European Union legislative frameworks are inefficient to address more advanced virtual environments due to their complex nature. The thesis is divided into four sections where the objectives of this research are addressed. The first section focuses on an overview of technology advancement that followed Industry 4.0, its impact on society and legislative responses to the technological evolution. The second section examines the concept of human dignity and types of its violations primarily focusing on acts carried out in a particularly contemptuous and degrading way. The third section determines the chosen methodology - systematic literature review, and presents qualitative data. Subsequently, the fourth section analyses scholarly discussions to evaluate efficiency of current legislative frameworks addressing operators’ liability for violations of human dignity in a contemptuous and degrading way and to provide recommendations. Considering the findings, it may be concluded that hypothesis is confirmed, since Digital Services Act addresses operators’ liability for actions that violate human dignity in a contemptuous and degrading way, however, it is inefficient to assign liability to operators of smaller advanced environments. Therefore, it is recommended to complement it with proactive measures that are embedded across all virtual environments, similar to those implemented for platforms that have at least 45 million active users, i.e. enhanced due diligence obligations and risk assessments whereby higher risks would be assigned to smaller decentralized virtual environments.