State’s memory politics and generational memories of the Khmer Rouge genocide in Cambodia
Disertacijoje nagrinėjama, kaip Kambodžos genocidą išgyvenusių asmenų ir jų palikuonių genocido atmintis artikuliuojama ir kaip dėl jos deramasi (negotiate) autoritarinės valstybės vykdomos atminties politikos kontekste. Kambodžos genocidas buvo vykdomas Demokratinės Kampučijos režimo 1975–1979 metais. Jis užima centrinę vietą šiandieninėje Kambodžos valstybės atminties politikoje. Tyrimas atliktas Kambodžoje 2022–2023 metais. Nors buvo taikyti įvairūs metodai, įskaitant dalyvaujamąjį stebėjimą, neformalius pokalbius, valstybės diskurso analizę, disertacija daugiausia remiasi 55 interviu su genocidą išgyvenusiais asmenimis bei dvyliktos klasės mokiniais, kurie buvo jų palikuonys. Interviu atlikti ir su kitomis žmonių grupėmis tokiomis kaip istorijos mokytojai ir ekspertai su tyrimu susijusiose srityse. Disertacija prisidedama prie genocido ir autoritarizmo studijų: Kambodžos valstybės atminties politika genocido klausimu analizuojama kaip autoritarinės atminties politikos forma; parodoma, kaip ši istorijos versija perduodama per pagrindinius sklaidos kanalus, tokius kaip formalusis švietimas, minėjimo praktikos ir erdvės politika. Tyrimas parodė, kad Kambodžoje, kaip ir kitose autoritarinėse valstybėse, atminties politika yra apibrėžiama dabartinių režimo poreikių, tokių kaip legitimumo poreikis, kuris yra prioretizuojamas vietoje piliečių poreikių. Siekdamas legitimizuotis, režimas skatina genocido reprezentacijas, kuriose akcentuojamos tautos kaip aukos idėjos, pagal kurias aukomis pripažįstami ir civiliai, ir buvę Raudonieji khmerai, o dabartinio režimo lyderiai vaizduojami kaip herojiški tautos gelbėtojai nuo genocido. Autoritariniuose kontekstuose, kur žodžio laisvė ribojama, individai jaučiasi nesaugūs ir yra linkę pasakoti atsargesnes, labiau viešas istorijų apie praeitį versijas. Didelė dalis Kambodžos genocidą išgyvenusių asmenų pasirenka tylą arba dalinasi tik bendromis savo gyvenimo Demokratinės Kampučijos laikotarpiu detalėmis. Dėl šios priežasties jų palikuonys dažnai turi ribotas žinias apie šeimos narių genocido patirtis. To pasekmė – palikuonys daugiausiai remiasi valstybės patvirtintais informacijos šaltiniais, ypač mokykla, formuodami savo žinias ir suvokimą apie Demokratinės Kampučijos laikotarpį.
The dissertation explores how Cambodian genocide survivors’ and descendants’ memories of the genocide are articulated and negotiated in the context of the memory politics of an authoritarian state. The Cambodian genocide was committed by the Democratic Kampuchea regime in 1975-1979, and plays a central role in the contemporary Cambodian state’s memory politics. The research was conducted in Cambodia from 2022 to 2023. Although various methods were employed, including participant observation, informal conversations, and an analysis of state discourse, the dissertation primarily relies on 55 interviews with survivors and 12th-grade students who were their descendants. Other groups of people were interviewed as well, such as history teachers and experts in relevant fields. The dissertation contributes to studies of genocide and authoritarianism by analyzing Cambodia’s memory politics as a form of authoritarian memory politics and by showing how it is transmitted via key mediums such as formal education, commemorative practices, and spatial politics. The research revealed that in Cambodia, as well as in other authoritarian states, memory politics are defined by the present needs of the regime, such as the need for legitimacy, which is prioritized over the needs of citizens. To legitimize itself, the regime promotes representations of the Cambodian genocide that focus on national victimhood, where both civilians and members of the Khmer Rouge are recognized as victims, as well as the celebration of the leaders of the current regime as heroic saviors of the nation from the genocide. In an authoritarian context, the freedom of speech is also limited, and people often feel insecure, which frequently leads them to share more cautious and public versions of their memories. Many Cambodian survivors choose to stay silent or to discuss only the most general details of their lives under Democratic Kampuchea, resulting in limited knowledge of familial histories among their descendants. As a result, descendants often rely on state-approved information sources, especially schools.