Kompleksinės dvasinės pagalbos reikšmė mirimo procese
Krasauskaitė, Danguolė |
Tyrimo problema. Žmogui esančiam mirties akivaizdoje reikia dvasinės pagalbos, kad jis galėtų įsitikinti savo gyvenimo atbaigimo įprasminimu arba atpažinti savo gyvenimo tikslą ir prasmę, kurią galėjo būti ir praradęs. Šiuo požiūriu stinga tiek teorinių tyrinėjimų, kurie padėtų kompleksiškai apibūdinti dvasinę pagalbą ir nusakyti jos reikšmę mirimo procese, tiek praktikoje pasiruošusių specialistų, kurie būtų pajėgūs teikti tokio pobūdžio kompleksinę dvasinę pagalbą. Tyrimo objektas: kompleksinės dvasinės pagalbos reikšmė mirimo procese. Tyrimo tikslas: nustatyti kompleksinę dvasinės pagalbos reikšmę mirimo procese. Baigiamojo darbo uždaviniai: 1. Apibūdinti mirties ir eschatologijos sampratą pagal Katalikų Bažnyčios mokymą; 2. Išskirti mirimo proceso atpažinimo požymius ir jo įprasminimą; 3. Apibrėžti kompleksinę dvasinės pagalbos sampratą klinikinėje pastoracijoje; 4. Išskirti kompleksinės dvasinės pagalbos reikšmę mirimo procese. Pirmajame darbo skyriuje apibūdinta mirties ir eschatologijos samprata pagal Katalikų Bažnyčios mokymą. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija atskleidžia esminę Dievo ir žmogaus santykio reikšmę. Dievo pašauktas žmogus grįžta su mirtimi pas Dievą. Mirtis kaip neatšaukiama gyvenimo dalis yra nugalėta Viešpaties Kristaus Jėzaus mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu. Žmogaus išganymo ir jo prikėlimo laikų pabaigoje eschatologinė viltis. Antrame darbo skyriuje buvo išskirti septyni mirštančiojo požymiai mirimo procese: jautri klausa, simbolių kalba, neprotinga kova, baimė prarasti save, atsisveikinimas, susitaikymas, branda. Trečiajame darbo skyriuje apibrėžta kompleksinė dvasinė pagalba – artimųjų, personalo, mirštančiojo sielovada paremta komandiniu darbu tarp sielovadininko: kapeliono ir dvasinio asistento ir viso medicininio personalo. Kompleksinė dvasinė pagalba pripažįsta, kad mirtis yra mirštančiojo kompetencija, gerbia jo pasidalinimą ir ribas, orumą ir laisvę, pripažįsta jo poreikius ir apsisprendimus, saugo ir palaiko identietą, kaip sąlygą transformuotis. Sielovadininko vaidmuo evangelizuoti mirtį, ieškoti išganymo, dalintis besąlygine Dievo meile, idant mirštantysis atsivertų Kristaus Jėzaus meilei, priimtų sakramentus ir išeitų iš susitikimo su Viešpačiu sustiprintas, pajėgus augti tikėjime ir viltyje.
Die Ausgangslage: Im Angesicht des Todes braucht der Mensch eine spirituelle Hilfe, um sich seiner Endlichkeit und der Verantwortung über seine Lebensgestaltung bewusst zu werden. Im geistlichen Gespräch hat er die Möglichkeit, im Rückblick den Sinn seines Lebens zu erkennen. In dieser Arbeit geht es darum, die dazu nötige Theorie bzw. die diesbezüglichen Untersuchungen darzulegen. In Litauen fehlt es an geschulten Fachleuten und Litertur, die diese vielschichtige Hilfe im Sterbeprozess leisten könnten. Ziel: Deshalb geht es um die Begründung der großen Bedeutung einer fundierten, ganzheitlichen und besonders spirituellen Begleitung der Sterbenden. Dazu gehören: 1. Die Lehre vom Tod (Eschatologie) in der Katholischen Kirche. 2. Die Erkundung und die Merkmale des Sterbeprozesses. 3. Die vielschichtige geistliche Hilfe der klinischen Pastoral. 4. Hilfestellung zur Umsetzung am Kranken- bzw. Sterbebett Wichtigste Thesen:1. Der Tod gehört zum Leben. Der Mensch kommt von Gott und geht mit dem Tod zu Gott, wenn Gott ihn zu sich holt. Durch die Bibel und die Tradition wissen wir um die wesentliche Bedeutung der Gottesbeziehung. Durch die Auferstehung Jesu nach seinem Kreuzestod ist der Mensch erlöst, der seine Hoffnung auf Gott setzt.2. Die Merkmale des Sterbeprozesses: Urangst, Sensibilität im Hören, Symbolsprache, Faktoren des Übergangs: Angst, Kampf, Abschied, Versöhnung, Reife. 3. Indem der/die Seelsorger:in im klinischen Alltag versucht, auf die verschiedenen Bedürfnisse des/der Sterbenden einzugehen und seiner/ihrer Würde als Mensch zu entsprechen, kann er/sie im Vermitteln der unbegrenzten Liebe Gottes zum Ja zu Gott einen Weg weisen. Die Freiheit des Menschen muss immer gewahrt bleiben.