U.S. Foreign Policy in Latin America: D.Trump and J.Biden administrations

Henry Kissinger yra teigęs, jog America neturi nuolatinių draugų ar priešų, tik interesus. Kai nuo XIX amžiaus JAV siekė dominavimo Lotynų Amerikoje, tai tik patvirtina, kad Kissinger žodžiuose yra tiesos. Ilgą laiką, pradedant nuo Monro Doktrinos, Ruzvelto vykdomos užsienio politikos bei Gerosios kaiminystės politikos XX amžiuje, JAV siekė įtakos regione skirtingais metodais. Buvo vykdomos karinės operacijos, politinis spaudimas bei ekonominės įtakos siekis. Šaltojo karo pradžioje padidėjus konkurencijai tarp Sovietų Sąjungos ir JAV, tai tapo pagrindiniu dėmesio centru JAV užsienio politikoje. Tačiau, kai pradėjo augti komunizmo įtaka regione, JAV pajuto grėsmę ir pradėjo kurti kelias užsienio politikos strategijas. Nuo 1960 metų, prezidentas Džonas F. Kenedis siekė plėtoti democratijos idėjas ir paaiškinti galimas komunizmo pasekmes. Kai Kuba tapo artima sąjungininkė su Sovietų Sąjunga, Kenedžio administracija iniciavo Kiaulių įlankos perversmą, kuris buvo nesėkmingas ir tik paskatino dar didesnę komunizmo įtaką regione. Tuomet, po nesėkmingos Džonsono Doktrinos siekio nugalėti komunizmą, Ričardas Niksonas drauge su Henry Kissingeriu pradėjo kitą strateginį ėjimą. Deja, Kissingerio palaikymas brutalių diktatorių Lotynų Amerikoje buvo vertinamas itin kritiškai. To pasekoje, buvo susilpninta lyderiaujančios JAV pozicija tarptautiniame kontekste. Taip pat, tai išprovokavo Anti-Amerikietišką judėjimą, kur Lotynų Amerikos gyventojai priešinosi JAV įtakai ir democratijos rėžimui regione. Kova su narkotikais ir terorizmu įrodo, jog tokiai stipriai valstybei, kaip JAV yra įprasta vadovautis savo interesu ir veikti remiantis tuo. Kaip Kolumbijos Planas ar Džordo V. Bušo padidintas karinis pajėgumas bei karinių operacijų, įrodo, kad JAV bando įtvirtinti nacionalinį saugumą. Taigi, ar visos šios strategijos yra tik paslėpta JAV ambicija apibrėžti strateginį interesą, kaip nacionalinio saugumo ar ekonomikos stabilumo garantą, ar visgi JAV teikia prioritetą pačiam regionui? Kaip JAV užsienio politika Lotynų Amerikoje nuo 2016 iki 2022 įrodo, regiono svarba buvo ir pamiršta, ir atnaujinta tuo pačiu. Trump administracija, galima teigti, jog užsienio politikos strategijos Lotynų Amerikoje apskritai neturėjo. Agresyvi Trump politika dar kartais prilyginama kaip rasinio realizmo politika. Kaip Gregas Gradinas teigia, Trump politika yra tai, kas atsitinka kai imperija baigias. Ši administracija įteisino sankcijas prieš Maduro rėžimą bei nutraukė naftos prekybos partnerystę. Visa tai išprovokavo ekonominį nestabilumą bei energetinį nesaugumą JAV. Taip pat, sankcijos Kuboje ir nutraukti tarptautiniai santykiai su šalimi išprovokavo nacionalinį nestabilumą, procentaliai mažesnį JAV eksportą į Kubą. Taip pat, žmonių nepasitenkinimą ir nelygybę. Taigi, Biden administracija subūrė itin profesionalią, būtent Lotynų Amerikos regione specializuotą komandą, kuri skatina Lotynų Amerikos ir JAV geresnius tarptautinius santykius. Taip pat, ši administracija vadovaujasi demokratiniais principais ir toks radikalus pokytis po Trump administracijos visiems suteikė daug vilčių. Kaip bebūtų, Biden administracija toliau tęsia agresyvią užsienio politiką Kuboje, tiek embargo, tiek kelionių apribojimai liko čia pat. Atsižvelgiant į Venesuelos ir JAV santykius, dėl Rusijos vykdomo karo Ukrainoje JAV turėjo priimti svarbų sprendimą. Ši administracija panaikino Venesuelos sankcijas ir sugrąžino naftos prekybos bendradarbiavimą. Sprendimas gali būti vertinamas dviprasmiškai, kadangi tai padės Venesuelos ekonomikai, bet tuo pačiu šis sprendimas buvo priimtas remiantis JAV interesu. Apibendrinant, yra keletas pozityvių scenarijų esant Biden administracijai. Galima pastebėti, jog JAV remiasi demokratijos principais ir planuoja derybas su Kuba, taip pat skiria didelį dėmesį Venesuelai ir kitoms šalims šiame regione. Tačiau, auganti Kinijos įtaka regione ir Rusijos vykdoma agresyvi užsienio politika Europoje lemia, jog visas užsienio politikos dėmesys skiriamas būtent čia. Taigi, ši darbo analizė patvritina hipotezę, kur teigiama, kad JAV užsienio politika Lotynų Amerikoje siekia strateginio interesto, kaip nacionalinio stabilumo ir ekonominio saugumo, labiau nei teikia regionui prioritetą.

As Henry Kissinger once said America has no permanent friends or enemies, only interests. Since the XIX century, when the United States seeks its influence in Latin America, it approves that these words of Kissinger were right. For many decades, to start with Monroe Doctrine, Roosevelt Corollary and ending with Good Neighbor Policy in XX century, the U.S. seek for influence in several methods, such as economic influence, military forces, or political pressure. In the beginning of Cold War, the competition between Soviet Union and United States became a central focus in U.S. foreign policy.
When the influence of communism became a threat to the United States, than several foreign policy towards Latin America strategies has been applied. Since 1960 president John F. Kenedy tried to spread democratic ideas in the region. On the other hand, Cuba made closer ties with Soviet Union and the military force operation Bay of Pigs, initiated by Kennedy administration, became a significat failure which provokes even more influence of communism than before. Than, Johnson Doctrine was another unsuccessful strategic move in this fight. In addition, during Nixon administration, the Henry Kissinger, Secretary of State, support for such a brutal dictators in Latin America as Augusto Pinochet or Jorge Rafael Videlo, marks a weak leadership of the U.S. in fight against communism. In fact, it formulated Anti-American movement in Latin America. The region civilians did not appreciate the influence of the United States as much as the democratic ideology. Than, the fight against drugs and terror represent that for such a hegemony power as the United States, it is natural to act in terms of self-help. As the Plan Colombia or during George W. Bush administration the increase of military capabilities and U.S. military operations known as Global War on Terrorism, approves that the United States try to establish national security. But, the question is if all these strategies are just a hidden ambition of the U.S. to define a strategic interest in terms of national stability and economic security, or the U.S. place the region as a priority itself? As from U.S. foreign policy towards Latin America in 2016-2022 is possible to see, the importance of this region has been forgotten and than renewed. Since Trump administration barely had a foreign policy strategy to Latin America, it also represents the beginning of radical Trumpism ideology based on race realism. As Greg Gradin argues that Trumpism is what happens when the Empire ends. As a result, this administration aggressive and impulsive actions towards Latin America, such as sanctions to Maduro‘s regime and ended oil trade partnership was a consequence of economic instability and energy insecurity for the U.S. Also, the sanctions against Cuba and ended international relations between U.S. – Cuba costs the national instability, lower exports from U.S. to Cuba. Also, it caused human resistance and inequality. So, as Biden administration creates a well-knowledged and professional team for Latin America – U.S. foreign policy development and prioritize a democratic basis, it was a huge step forward and a hope for many people. However, Biden administration kept an aggressive foreign policy strategy towards Cuba in terms of embargo, travel ban and so on. On the other hand, the current situation of Russia‘s war in Ukraine led this administration to end sanctions on Venezuela and resume oil trade partnership. This is an ambiguous solution since it helps for Venezuela and its economy, but also it approves that the U.S. acts according to its self-help interest. To sum up, there are some possitive scenarios in terms of Biden administration foreign policy towards Latin America, since the need of this region is remembered. On the other hand, the growing influence of China in Latin America and Russia‘s war in Europe are the central focus for this administration. As a result, this master thesis approves that the hypothesis that the U.S. foreign policy in Latin America tries to define a strategic interest in terms of national stability and economic security, rather than place the region as a priotity.