Il sessismo linguistico nell’italia contemporanea

Apie lingvistinį seksizmą diskutuojama maždaug nuo garsiosios Alma Sabatini knygos (1987). Kalbininkai ir filologai tyrinėjo kalbą, jos gramatikos taisykles ir etimologiją, bandydami įvesti naujas vartojimo taisykles, kurios padėtų siekti lyčių lygybės ir kalboje. Diskusijos ir reformos tebevyksta. Pokyčiams reikia laiko, ypač kalbai ir jos įprastiems vartojimo modeliams. Būtent dėl temos aktualumo ir atsižvelgiant į daugybę iniciatyvų tokiose srityse, kaip kalbotyra, administravimas, žurnalistika, politika ir t.t., šio darbo objektas yra italų kalba, nagrinėjama istoriniame ir socialiniame kontekste, t. y. jos vartotojai ir jų žodžiams priskiriamos vertybės. Siekiant suprasti, kaip galima apibrėžti sociolingvistinius pokyčius, iškeltos šios hipotezės: pirma, ne pati kalba yra seksistinė, o veikiau tai gali būti visuomenė, kuri veikiama tokių socialinių veiksnių, kaip kultūra ir religija, dėl vartojimo įpročių kalbą paverčia seksistine. Antra, gali būti, kad leksika nespėja greitai reaguoti į socialinius ir istorinius pokyčius, todėl atspindi praeities situacijas. Galiausiai, buvo aptartas santykis su gramatinėmis taisyklėmis ir kalbos morfologija. Nors jos gali trukdyti kalbos pokyčiams – būtent dėl to, kad yra griežtos ir nekintamos taisyklės, tačiau visuomenė, taip pat, suvokia tam tikras taisykles ir formas: tikėtina, kad morfologiniams ir gramatiniams aspektams priskiriamos socialinės vertybės. Šiam sociolingvistiniam tyrimui atlikti ir hipotezėms įvertinti buvo pasirinktas ir analizuojamas ad hoc sukurtas leksikos žodynas. Darbo tikslas – suprasti, kaip visuomenė suvokia tam tikrus leksinius ir morfologinius aspektus, ypač skiriant dėmesį nusistovėjusiam kalbos ir seksizmo idėjų ryšiui. Konkrečiai norima suprasti priežastis ir mechanizmus, kuriais naudodamiesi kalbos vartotojai nustato ryšį tarp gramatinės ir biologinės lyties. Kadangi, tyrimas susijęs su vertybių ir reikšmių priskyrimu, teorinėje darbo dalyje pristatomos ir aptariamos pagrindinės teorijos, kuriomis aiškinamas minėtas reiškinys: gender priming, Sapir-Whorf hipotezė ir Habitus teorija. Visos jos nagrinėja kalbos vartojimo, socialinių veiksnių, ideologinių įsitikinimų santykį ir viso to poveikį visuomenei bei jos pasaulio suvokimui. Analitinėje dalyje analizuojamas leksikos žodynas, siekiant išryškinti ryšį tarp semantikos, etimologijos ir gramatikos taisyklių, atsižvelgiant į konkrečią temą – seksizmo suvokimą italų kalboje. Tyrime buvo padaryta keletas išvadų. Pirma, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad italų kalba, kurioje yra maschile non marcato, yra seksistinė, tyrimas tai paneigia. Neatrodo, jog kalba iš prigimties yra seksistinė; būtent kalbos istorija ir žmonių vartojimo įpročiai priskiria seksistines reikšmes, pavyzdžiui, nustatant santykį tarp biologinės ir gramatinės lyčių. Antra, buvo pripažinta kultūrinių-istorinių aspektų svarba semantizavimo procese; ypač tam tikros religijos diktuojamos lyčių hierarchijos idėjos atrodo glaudžiai susijusios su lyčių stereotipais, kuriais vyrams ir moterims priskiriami atitinkami socialiniai vaidmenys ir skatinamos patriarchalinės pažiūros. Galiausiai, atkreiptas dėmesys į seksizmo suvokimo ar nesuvokimo subjektyvumą kalboje: šiame darbe teigiama, kad semiotiniame santykio tarp realaus pasaulio, signifikanto ir signifikato santykio trikampyje veikia aukštas interpretacijos laipsnis dėl leksikai priskiriamos enciklopedinės, o ne žodyninės reikšmės – naudojant Ronald Langacker terminologiją. Kadangi, enciklopedinę reikšmę kuria asmeninės žinios, nuorodos į vertybes ir istorinė atmintis, tas pats terminas gali būti suvokiamas, kaip seksistinis arba visiškai nesusijęs su lyčių lygybės diskursu, priklausomai nuo kalbančiojo kognityvinių gebėjimų, kultūros, kuria remiasi jo atmintis, ir visuomenės, kurioje susiformavo konkretus semiotinis trikampis.

Il sessismo linguistico è un argomento di cui si parla almeno dai tempi del celebre saggio di Alma Sabatini (1987). Linguisti e filologi hanno studiato la lingua, le sue regole grammaticali e l’etimologia nel tentativo di introdurre nuove norme d’uso che contribuissero a raggiungere la parità di genere anche nel parlato. Il dibattito e le riforme sono ancora in corso. Il cambiamento richiede tempo, soprattutto per il linguaggio e i suoi modelli d’uso abituale. Proprio per l’attualità del tema, e alla luce di alcune iniziative in ambiti quali quello linguistico, amministrativo, giornalistico, della politica ecc., l’oggetto di questo lavoro è la lingua italiana studiata del contesto storico e sociale, cioè dei suoi parlanti e dei valori che attribuiscono alle parole. Per capire definire il cambiamento sociolinguistico, sono state avanzate le seguenti ipotesi: innanzitutto, non è la lingua in sé a essere sessista, ma piuttosto lo può essere la società che, per l’influenza di fattori come la cultura e la religione, rende la lingua sessista con le abitudini d’uso. In secondo luogo, è possibile che il lessico non reagisca rapidamente ai mutamenti sociali e storici e rappresenti così situazioni del passato. Infine, si è considerato il rapporto con le regole grammaticali e la morfologia della lingua, se da un lato queste possono ostacolare il cambiamento linguistico – proprio perché rigide e immutabili regole, dall’altro esiste una percezione che la società ha di certe regole e forme: è verosimile che valori sociali siano attribuiti ad aspetti morfologici e grammaticali. Per condurre questa ricerca sociolinguistica e valutare le ipotesi è stato selezionato e analizzato un corpus lessicale creato ad hoc. Lo scopo del lavoro è di comprendere la percezione che la società ha di certi aspetti lessicali e morfologici con particolare interesse per la relazione che si stabilisce tra lingua e idea di sessismo. Precisamente, si vogliono comprendere le ragioni e i meccanismi attraverso cui i parlanti stabiliscono un legame tra genere grammaticale e genere naturale. Poiché lo studio si occupa di attribuzione di valori e significati, la parte teorica della tesi introduce e discute le maggiori teorie enunciate per spiegare il fenomeno: il gender priming, l’ipotesi di Sapir-Whorf e la teoria dell’Habitus. Tutte trattano la relazione tra l’uso della lingua, fattori sociali, convinzioni ideologiche e l’impatto di tutto ciò sulla società e sulla sua percezione del mondo. Nella parte analitica, il corpus lessicale è analizzato per evidenziare il rapporto tra semantica, etimologia e regole grammaticali, in relazione con lo specifico tema della percezione di sessismo nella lingua italiana. Lo studio raggiunge diverse conclusioni. Innanzitutto, anche se a prima vista sembra che l’italiano, con il suo maschile non marcato, sia una lingua sessista, la ricerca lo confuta. La lingua non sembra essere intrinsecamente sessista; sono la storia della lingua e le abitudini d’uso delle persone che attribuiscono significati sessisti, ad esempio stabilendo una relazione tra genere naturale e genere grammaticale. In secondo luogo, si è riconosciuta l’importanza di elementi storico-culturali nel processo di semantizzazione; in particolare certe idee di gerarchia tra i sessi dettate dalla religione sembrano essere strettamente legate agli stereotipi di genere, che assegnano a uomini e donne i rispettivi ruoli sociali e promuovono atteggiamenti patriarcali. Infine, si è notata la soggettività della percezione o meno del sessismo della lingua: in questa tesi si sostiene che nel triangolo semiotico del rapporto tra mondo reale, significante e significato agisca un elevato grado di interpretazione dovuto al significato enciclopedico e non di dizionario – usando la terminologia di Ronald Langacker – attribuito al lessico. Essendo il significato enciclopedico generato da personali conoscenze, riferimenti a valori e memoria storica, uno stesso termine può essere percepito come sessista o assolutamente scollegato dal discorso sulla parità dei generi a seconda delle capacità cognitive del parlante, della cultura che ha informato la sua memoria e della società in cui si è formato quello specifico triangolo semiotico.