Ar nepažeidžiamas teisingumo principas, kai paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios ateityje gali lemti jog bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu yra atsisakoma atnaujinti procesą?
Vainauskas, Vytautas |
Civilinio proceso atnaujinimas yra išimtinė procesinė priemonė, padedanti užtikrinti žmogaus teisę į teismą. Šis institutas padeda vykdyti teisingumą, nes praktikoje pasitaiko situacijų, kuomet teismui priėmus sprendimą ir jam įsiteisėjus paaiškėja naujų svarbių faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu. Todėl bylos atnaujinimo institutas padeda įvykdyti teisingumą ir taip pašalinti neteisėtą teismo anksčiau priimtą sprendimą. Pažvelgę į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą matome, jog jame įtvirtintas aiškus negalimumas atnaujinti procesą užbaigtoje bankroto byloje. Prieš įsigaliojant LR CPK naujajai redakcijai, kuri numato, jog bankroto byloje procesas negali būti atnaujinamas, tokio negalimumo nebuvo. Teismai iki tol sulaukę tokio prašymo jį atmesdavo motyvuodami, jog įmonė teismo sprendimu yra likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Todėl nelieka Juridinio asmens ir jokie teisiniai ginčai yra negalimi, nes proceso šalimi gali būti, tik civilinį procesinį veiksnumą ir teisnumą turintys juridiniai asmenys. Po LR CPK pakeitimo, bylos atnaujinimas tapo neįmanomas, todėl teismų praktikoje dažna situacija, jog asmenys paduoda prašymą atnaujinti procesą dar neužbaigtoje byloje ir neįsiteisėjus teismo sprendimui. Teismai tokius prašymus atmeta, nurodydami, jog proceso atnaujinimas įmanomas tik užbaigtoje byloje ir įsiteisėjus sprendimui. Teismai pažymi, kad nors procesas ir būtų atnaujintas, vis dėlto toks sprendimas būtų neteisėtas, nes aiškiai yra numatytas bankroto proceso atnaujinimo negalimumas. Tokia situacija pažeidžia asmens teisę kreiptis į teismą ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Tokia nuostata, jog negalima atnaujinti proceso, susikerta su civilinio proceso tikslais teisingai išspręsti ginčą ir su Konstitucinio teismo nutarimais į teisingą bylos nagrinėjimą ir taip pasiekti teisingumą. Tačiau atnaujinti procesą būtų nesąžininga kitų asmenų atžvilgiu, kurie dalyvavo bylos nagrinėjime ir galbūt jau įvykdė teismo sprendimą. Tokiu atveju būtų pažeistas teisinio tikrumo ir saugumo principas. Todėl tokios situacijos sprendimo būdas būtų - kreiptis į Konstitucinį teismą, kad jis pateiktų savo nuomonę ar tokia dabar egzistuojanti situacija nepažeidžia teisinės valstybės principų ir užtikrina teisingumą.
Teismų praktikoje būna atvejų, kuomet išnagrinėjus bylą ir priėmus sprendimą, išaiškėja naujos aplinkybės, kurios šalims nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu. Todėl pasitaikius tokiems ar panašiems atvejams, įstatymo leidėjas numatė galimybę atnaujinti procesą. Pažymėtina, jog civilinio proceso atnaujinimas yra išimtinė procesinė priemonė, padedanti užtikrinti žmogaus teisę į teismą. Būtina sąlygą proceso atnaujinimui ta, kad byla jau turi būti išspręsta ir teismo sprendimas įsiteisėjęs. LR CPK numatytas negalimumas atnaujinti proceso užbaigtoje bankroto byloje, todėl laikytina, kad yra suvaržoma asmens teisė kreiptis į teismą ir į teisingą bylos nagrinėjimą. Atsisakant atnaujinti procesą, asmeniui yra eliminuojamas bet koks savo teisminis teisių gynimo būdas, kadangi proceso atnaujinimo institutas naudojamas tik tada, kai asmuo savo teisių negali ginti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Iki LR CPK 366 straipsnio pakeitimo, kai nebuvo įtvirtintas negalimumas atnaujinti proceso bankroto bylose, asmenys be jokių apribojimų paaiškėjus naujoms aplinkybėms galėjo kreiptis į teismą su prašymų atnaujinti procesą. Tačiau teismų praktikoje visi prašymai būdavo atmetami. Teismai visada pažymėdavo, kad bylos šalimi gali būti tik civilinį procesinį veiksnumą ir teisnumą turintys juridiniai asmenys. Teismų praktikoje visada buvo laikomasi nuostatos, jog Juridinis asmuo pasibaigia jį išregistravus iš Juridinių asmenų registro, kad išregistravus juridinį asmenį iš Juridinių asmenų registro pasibaigia įmonės egzistavimas ir automatiškai bankroto bylos nagrinėjimas. Todėl tolesni ginčai dėl neegzistuojančios įmonės bankroto procedūrų negali būti pradedami. Po LR CPK pakeitimo buvo įtvirtintas aiškus negalimumas atnaujinti proceso užbaigtoje bankroto bylose ir paaiškėjus naujoms aplinkybėms, asmenims nėra jokios galimybės atnaujinti procesą. Teismų praktikoje dažnai būna atvejų, kuomet atsiradus naujoms aplinkybėms, dar nepasibaigus bylos nagrinėjimui ir neįsiteisėjus teismo sprendimui, asmuo paduoda prašymą dėl bankroto bylos atnaujinimo ir bankroto pripažinimo tyčiniu. Tokiuose atvejuose teismai tokį pareiškimą atmeta vadovaudamiesi LR CPK 365 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog procesą galima atnaujinti, kai byla yra užbaigta ir teismo sprendimas įsiteisėjęs. Taigi abiejuose laikotarpiuose prieš ir po LR CPK 366 straipsnio pakeitimo, kuriame buvo įtvirtintas negalimumas atnaujinti procesą užbaigtoje bankroto byloje, teismai visais atvejais atsisakydavo tenkinti pareiškėjų prašymus. Motyvai visada būdavo panašūs. Kai dar nebuvo numatyta, kad negalima atnaujinti proceso bankroto bylose, teismai tokį atsisakymą pagrįsdavo, jog įmonė jau yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir dėl to nelieka subjekto, ir jokie teisiniai ginčai yra negalimi. Tačiau po LR CPK normų pakeitimo teismo pagrindiniai motyvai – bylos atnaujinimas būtų neteisėtas, kadangi aiškiai yra numatytas jos negalimumas. Praktikoje dažnai būna ir tokių atvejų, kuomet asmenys kreipdavosi su prašymais atnaujinti procesą dar neužbaigtoje byloje, ir teismų pagrindiniai motyvai buvo tokie, jog negalima atnaujinti proceso neužbaigtoje byloje. LR Konstitucijos 30 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo, kurio konstitucinės laisvės ir teisės yra pažeistos, gali kreiptis į teismą. Tas pats numatyta ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Teisė kreiptis į teismą yra viena iš pagrindinių asmens teisių ir laisvių, kurias gina ne tik LR Konstitucija, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tačiau Lietuvoje teismų praktikoje ir LR CPK 366 straipsnyje įtvirtintoje nuostatoje ginti savo teises kelias yra užkertamas. Lietuvos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra išaiškinęs, kad teismai priimdami sprendimus turi siekti, jog byloje būtų pasiektas teisingumas, ne formalusis, o tikrasis, kad būtų išaiškinama objektyvi tiesa ir nebūtų nuskriausta, nei viena šalis. LAT savo praktikoje yra suformulavęs dvejopus standartus, paprastoje byloje paaiškėjus naujoms aplinkybėms procesas turi būti atnaujintas, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, tačiau bylose praktika yra priešinga – procesas nėra atnaujinamas. Tačiau bankroto bylos atnaujinimas galėtų pažeisti teisinio saugumo principą, kadangi jis yra vienas iš svarbiausių teisinės valstybės bruožų. Apie tai ne vienoje byloje yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Konstitucinis Teismas. Šie teismai pabrėžia ypač didelę šio principo svarbą bylų atnaujinimo srityje. Neretai šių principų svarbą pabrėžia ir LAT, kuris konstatuoja, jog bankroto bylos atnaujinimas pažeistų šiuos principus. Pažymėtina ir tai, kad ne tik teismai turėtų vadovautis šiais principais priimdami sprendimus, bet ir įstatymo leidėjas leisdamas įstatymus į tai turėtų atsižvelgti, kadangi tas gali iššaukti nepasitikėjimą ne tik teisine sistema, bet ir pačia valstybe. Bankroto bylose kyla paradoksali situacija, kuomet išaiškėjus naujoms aplinkybėms asmuo negali atnaujinti proceso, kadangi tai padaryti draudžia LR CPK ir suformuluota teismų praktika. Tokia susiklosčiusi situacija pažeidžia asmens, kuris kreipiasi į teismą su prašymu atnaujinti procesą teises, nors prašyme ir nurodytos svarbios aplinkybės, kurios gali lemti visiškai kitą bylos baigtį nei anksčiau teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas. Iš pareiškėjo pozicijos yra pažeistas jo principas į teisingą bylos nagrinėjimą ir į tinkamą teisinį procesą. Šioje situacijoje pralaimi ir valstybė, kadangi byloje nėra išaiškinama objektyvi tiesa. Tokia bylos pabaiga neatitinka civiliniam procesui keliamų reikalavimų ir teisės principų. Nors per teisminį procesą ir nėra pažeisti reikalavimai ir teisės normos numatytos LR CPK, procesiškai byla išnagrinėta teisingai, tačiau tik formaliai. Toks sprendimas, kuriame nenustatyta objektyvi tiesa yra neteisingas ir tuo nepasiekiamas teisingumo principas. Taigi šios problemos sprendimo būdas būtų kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą, kad jis šioje situacijoje pateiktų savo nuomonę, ar negalimumas atnaujinti procesą nepažeidžia teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir pačio Lietuvos Konstitucinio Teismo anksčiau priimtų nutarimų, kuriuose buvo pasisakoma apie teisinės valstybės principus, teisę į teisingą teismą, teisę būti išklausytam, bei lygiateisiškumą.