In search of meaning away from home: a case study of an intentional community

In this work I try to look at what motivates travelers to leave home and seek meaning elsewhere. They seem to go through a journey of transformation, which uses certain metaphors and narratives in its process. I conducted my fieldwork in an intentional community called Nunakuna, which offered people a chance to volunteer on their land and learn about permaculture and practiced and taught various philosophies. The main goal seemed to be the search for the “true-self”, which seemed to be defined not as an end goal but more of a process itself, which seemed to be constant and without a defined end result. I found that people coming here had an intention that resonated well with the narrative of the community itself and it provided them with tools, in this case metaphors and certain narratives, to shift some of the meanings they held. My informants all expressed a yearning for change which is pertinent in modern society (Giddens 1991). I attempt to show how my informants, who volunteered in this course, shared their stories with each other and by doing this tried redefining themselves on this journey they found themselves on. The community was based in the middle of a mountain slope, in Peru, ten kilometers away from the nearest village. This environment seemed to make people re-imagine their connections to nature and it became a metaphor for something that was truly “genuine”. The daily activities of the community seemed to aid people in redefining old meanings that they held to various concepts from their previous experiences. The work on the farm seemed to shift the perception of many people to what they thought reality was. They would share their stories about the experiences they encountered while here with the help of the narrative and perspective provided by Nunakuna. During one of the first meetings we had as a group we were told by a permanent member of Nunakuna that all our problems stem from the forgotten ties between humankind and nature. It seemed to be the essential part of the narrative which was resonated in how people shared their experiences and experienced their transformations. In the theory part of the work I use Jerome Bruner’s approach to discourses and how people use them to create meaning; Cliffor Geertz’s view of the self and culture; Todd Larsen’s theory of how changing narratives introduce new metaphors; Nelson Goodman’s theory of world-making about the use of metaphors; Lakoff and Johnsonʼs theory about how cultural meanings are held true to the metaphorical structure of the most central notions in our cultures. The methods used in this work were semi-structured interviews, participant observation and informal talks. In conclusion I seek to answer these few questions in my thesis: what motivates Westerners to go on a journey to create a meaningful concept of self, how they see this journey of theirs following with how this journey reveals itself in their experience and discourse. The analysis of the data showed that transformation seemed to be a pivotal part of the way of life in this community and people attending seemed to experience this transformation in the form of a process and not necessarily yearning for a certain goal. Sharing space with each other in this new environment and living through experiences that they formulated in similar manners created a close group of people and this was in direct opposition to the estrangement that they felt in their own societies.

Šiame darbe pristatoma ir analizuojama, kas motyvuoja keliautojus palikti namus ir ieškoti prasmės kitose aplinkose. Visa tai analizuoju iš kitimo proceso perspektyvos, kurioje žmonės naudoja metaforas ir naratyvus kaip įrankius dalyvauti šiame kitimo vyksme. Stebėjimą atlikau sąmoningoje bendruomenėje Nunakuna, kuri siūlė žmonėms galimybę savanoriauti jų žemėje ir tuo pačiu metu mokytis permakultūros auginimo principų. Pagrindinis tikslas ir varomoji motyvacija buvo „tikrojo aš“ ieškojimas, kuris atrodė ne siekiamas galutinis rezultatas, o procesas, kuris ir buvo suprantamas kaip niekad nenutrūkstantis ir besitęsiantis. Žmonės, vykstantys į šią bendruomenę, turėjo tikslų, kurie dažniausiai puikiai atitiko bendruomenės filosofiją. Pati bendruomenė turėjo tam tikrą naratyvą ir naudojo metaforas jam perteikti. Pastarąsias vėliau perėmė ir patys dalyviai, jas naudojo dalydamiesi savo istorijomis ir patirtimis bei tuo pat metu keitė reikšmes. Visų dalyvių siekis buvo pasikeisti ir tapti „tikraisiais aš“. Mano manymu, tai atitinka šiuolaikinės visuomenės refleksiškumą ir individualizmą, kurio siekis ir yra tapti tuo „tikruoju aš“ (Giddens 1991). Aprašiau, kaip žmonės dalijosi savo istorijomis vieni su kitais ir, tai darydami, iš naujo apibrėždavo reikšmes, permąstydavo savo keliones – fizines ir kognityvines. Bendruomenė buvo įsikūrusi kalno papėdėje, apytiksliai dešimt kilometrų nutolusi nuo artimiausio kaimelio. Ši aplinka privertė žmones iš naujo įvertinti savo ryšį su gamta, ir pati gamta tapo metafora, kuri buvo naudojama kaip kažkas „tikro“. Kasdieniai užsiėmimai padėjo dalyviams pergalvoti senąsias reikšmes ir supratimą, kuriuos atsinešė iš savo patirčių. Darbas su žeme ir augalais padėjo pakeisti perspektyvą į daugelį dalykų, įskaitant tai, kaip suprantama realybė. Dalyviai dalijosi savo prisiminimais ir dabartinėmis patirtimis, naudodamiesi jiems bendruomenėje suteiktais įrankiais kaip tam tikrais naratyvais ir metaforomis. Pirmajame grupės susitikime mums buvo pasakyta, kad visos mūsų problemos kyla dėl nutrūkusio ryšio su gamta. Tai tapo vienu pagrindinių naratyvų, naudotų pačių žmonių, padėjusių jiems suprasti savo patirtis ir juolab jomis dalytis su kitais. Teorinėje darbo dalyje naudojausi Jeromeʼo Brunerio teorija apie naratyvus ir tai, kaip žmonės juos naudoja prasmėms kurti, Cliffordo Geertzo požiūriu į „aš“ ir kultūrą, Toddo Larseno teorija apie tai, kaip kintantys naratyvai kūrė naujas metaforas, Nelsono Goodmano teorija apie „pasaulių kūrimą“, grindžiamą metaforų naudojimu, Lakoffo ir Johnsono teorija apie tai, kaip kultūrinės prasmės atitinka metaforų struktūrą pačiose pagrindinėse mūsų kultūros sampratose. Šiame darbe taikiau šiuos metodus: pusiau struktūrizuotas interviu, dalyvaujantis stebėjimas ir neformalūs pokalbiai.