Acta litteraria comparativa, 2017, nr. 8: Kultūrų tiltai ir patiltės

Permanent URI for this collection

: https://hdl.handle.net/20.500.12259/61439

Viršelis / Cover

Browse

Now showing 1 - 5 of 13

Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldos ir giesmės: tarp tradicijos ir naujovių
[Samogitian Calvary Hills prayers and songs: between tradition and innovation]
research article
Motuzas, Alfonsas
Acta litteraria comparativa : mokslo darbai. Vilnius : Lietuvos edukologijos universitetas, 2016-2017, T. 8, p. 5-12
The Catholic Liturgy comprises of the St. Mass and supplementary services. Supplementary services are religious practices of the community designed to be performed not during the Mass but in local language before or after the service, also at home and in chapels. In Lithuania, these are various religious songs and prayers. Lithuania’s ethnographic region, Samogitia, distinguishes itself by a very special form of singing, Samogitian Calvary Hills (hereafter – Hills) prayers and hymns. Today, this specific devotional practice is called ‘Old’ or ‘New’ Hills. The main aim of the article is to describe these two distinctive forms of prayers and singing. Research showed that the ‘Old’ Hills tradition of devotional practice was born in 1681 and had existed until the publication of a new Liturgical prayer book in 1968. From 1968 to 2016, six Liturgical prayer books with the new edition of ‘New’ Hills were released. The new version was influenced by the directives of the Second Vatican Council which took place in 1962–1965. Since 1991, liberal and free market-based economy in Lithuania has ousted the traditional ‘Old’ Hills practice. The article proves the hypothesis that today Hills prayers and hymns are performed in both traditional and new ways.
862 114
Muzika Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Žodžio kūryboje - tiltas ar patiltė?
[Music in Žodžio kūryba by Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – bridge or underbridge?]
research article
Brūzgienė, Rūta
Acta litteraria comparativa, 2017, nr. 8, p. 13-29
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba yra įdomi ir originali savo sinesteziniu menų sąveikų suvokimu. Ypač plačiai tyrinėtas jo dailės kūrinių muzikalumas, muzikos kūrinių tapybiškumas, jų neoromantinės ir simbolistinės tendencijos, kiti aspektai (pagoniškosios kultūros elementų raiška, fantastiškumas, misticizmas, archetipiniai kodai ir t. t.). Tačiau Čiurlionio žodinė kūryba, be Laiškų Sofijai, nėra plačiau nagrinėta. Mokslinėje literatūroje aptariama jo žodinės kūrybos vaizdinių simbolika (Nida Gaidauskienė ir kt.), atkreipiamas dėmesys į tekstų muzikalumą, jų formą, menų sąveikos ypatybes (Vytautas Landsbergis: „Čiurlionis rašydamas mato plastiškai, o formuoja pagal muziką“), bet jo literatūrinių tekstų muzikalumo specifika nėra plačiau analizuota. Straipsnyje siekiama pasiaiškinti, koks yra Čiurlionio tekstų muzikalumo pobūdis ir kaip juose pasireiškia sinestezija. Darbe remiamasi Wernerio Wolfo, Vytauto Landsbergio, Salomėjos Jastrumskytės, Nidos Gaidauskienės, Vladimiro Karbusickio, Viktoro Bobrovskio ir kt. veikalais, naudojamasi komparatyvine metodologija.
225 74
Maironio poezijos „patiltė“ – politinės satyros
[Political satires: the underbridge of Maironis’ poetry]
research article
Žvirgždas, Manfredas
Acta litteraria comparativa, 2017, nr. 8, p. 30-45
Lietuvių tautinio atgimimo epochos klasiko Jono Mačiulio-Maironio visuomeninė, bažnytinė veikla ir poetinė kūryba yra politiška Aristotelio politeia prasme. Jis prisiėmė atsakomybę už Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimo programą, buvo vienas iš šios partinės struktūros formuotojų 1905–1906 m., laikėsi konservatyvių, nuosaikių pažiūrų, nors kritikavo caristinį režimą, reikalavo Lietuvai tautinės autonomijos. Po 1918 m. jo pažiūros buvo artimesnės tautininkams. Jo politines satyras, rašytas daugiausiai jau nepriklausomoje Lietuvos respublikoje, noriai aptarinėjo sovietmečio kritika, teigusi, kad Maironis nusivylė parlamentine demokratija ir valdančiuoju elitu. Tai vadinamojo žemojo stiliaus kūriniai, papildantys patriotinę kūrybą, tapusią tiltu tarp dviejų Lietuvos vizijų – praeities, „skaisčios idealų troškimų srities“ ir dabarties, „žemiškos, apčiuopiamos, bent kiek nustojusios skaistumo ir aureolės“ (perfrazuojant Maironio mintis apie Vasario 16-ąją). Išvengdamas tiesioginio politinio angažavimosi, Maironis veikė kaip reikšmingas kultūrinės opozicijos atstovas, eurocentrinių pažiūrų katalikų intelektualas. Kokybine prasme Maironio satyros dažnai yra magistralinio jo poezijos kelio „patiltė“, kita vertus, jos įkvėpė kritiškai nusiteikusius literatus, prisidėjo prie poetinės satyros žanro raidos.
755 97
Nuo Kuprelio iki Kentauro: mitopoetinės Igno Šeiniaus potekstės
[From Kuprelis to centaur: mythopoetic implications in Šeinius‘ prose]
research article
Žmuida, Eugenijus
Acta litteraria comparativa, 2017, nr. 8, p. 46-61
Straipsnyje svarbiausi lietuvių kalba parašyti Igno Šeiniaus kūriniai proza aptariami iš mitopoetikos perspektyvos, pasiremiama loginės analizės, lyginamuoju, analitiniu-kritiniu metodais, ieškoma „amžinųjų“ temų, kreipiamas dėmesys į personažų kūrimo principus ir lyčių santykius. Dalį „klajojančių“ siužetų Šeinius sąmoningai perkūrė modernistine maniera, transformuodamas žinomus siužetus ir juos praturtindamas sava interpretacija. Tačiau Šeiniaus kūriniuose esama ir fabulų, kurios glūdi kūrinių potekstėje autoriui sąmoningai jų nesuvokiant. Analizuojami abu variantai, daromos apibendrinančios išvados.
829 71
Vakarų kultūros įvaizdžių reikšmė Denis Diderot poemose „Kelias iš Kionigsbergo į Mėmelį“ ir „Kelionė apledėjusia Dauguva“
[The significance of Western images in poems, “The road from Königsberg to Memel” and “Journey on icy Daugava,” by Denis Diderot]
research article
Dručkutė, Genovaitė
Acta litteraria comparativa, 2017, nr. 8, p. 62-72
Straipsnyje analizuojamos dvi Denis Diderot poemos, sietinos su prancūzų rašytojo ir švietėjo viešnage Sankt Peterburge. Kelionių literatūros žanrui priskirtini eiliuoti kūriniai gali būti vadinami poetiniu patirtų įspūdžių ir pavojų komentaru. Poemos pasižymi Vakarų kultūros įvaizdžių – antikinių, krikščioniškų, viduramžiškų – įvairove. Šie įvaizdžiai atstovauja poemų sakytojui įprastai tikrovei. Vakarų Europos geografija lyginama su atšiauriu svetimu kraštu, kurio akivaizdoje žinomi gamtos dėsniai tarsi netenka reikšmės. Straipsnyje keliama hipotezė, kad aptikti įvaizdžiai atlieka simbolinį tarpininko – kultūrų tilto – vaidmenį. Antikinės, krikščioniškos, viduramžiškos realijos leidžia Vakarų kultūros žmogui įsivaizduoti, suvokti ir asimiliuoti nepažįstamą, svetimą, baugią tikrovę. Įvaizdžių analizėje taikoma teorinė komparatyvistinė prieiga.
78 68

Browse

Recent Submissions