Teisės apžvalga / Law Review 2018, nr. 1(17)
Permanent URI for this collection
Browse
Recent Submissions
1 - 5 of 8
- research articleTeisės apžvalga, 2018, nr. 1(17), p. 4-30Straipsnyje nagrinėjami konfidencialumo viešuosiuose pirkimuose teoriniai aspektai: konfidencialios informacijos samprata, konfidencialios informacijos apsaugos teisinis pagrindas (reguliavimas) ir iš jo kylanti perkančiųjų organizacijų pareiga neatskleisti tiekėjų pasiūlymuose nurodytos konfidencialios informacijos tretiesiems asmenims, taip pat tiekėjų, siekiančių jiems priklausančios informacijos apsaugos, teisės ir pareigos. Išanalizavus konfidencialumo teorinius aspektus, keliamas klausimas, kokios yra konfidencialumo užtikrinimo viešuosiuose pirkimuose ribos. Siekiant atsakyti į iškeltą klausimą, analizuojamas viešųjų pirkimų skaidrumo principas ir iš jo kylančios tiekėjų teisės susipažinti su kitų tiekėjų pasiūlymais įgyvendinimo reikalavimai. Tiekėjams siekiant susipažinti su kitų tiekėjų pasiūlymus sudarančia informacija ir tokiu būdu įvertinti, įskaitant, bet neapsiribojant, perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą, susiduria dvi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo saugomos vertybės – teisė į pakankamą informaciją, kaip skaidrumo principo išraiškos forma, ir teisė į konfidencialios informacijos apsaugą. Todėl straipsnyje siekiama atskleisti konfidencialios informacijos apsaugos užtikrinimo ir viešųjų pirkimų skaidrumo principo įgyvendinimo santykį bei tinkamą balansą tarp šių dviejų vertybių, nepaneigiant nei vienos iš jų. Išanalizavus tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinį teisinį reguliavimą, Europos Sąjungos bei nacionalinių teismų praktiką, jos tendencijas bei mokslinę teisinę literatūrą, straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados, įrodančios, jog viešųjų pirkimų skaidrumas, pasireiškiantis inter alia pirkimų viešumu, o kartu ir viešasis interesas, jog pirkimai būtų vykdomi teisėtai, vis dėl to neretai yra pripažįstamas didesne vertybe nei privačių subjektų informacijos apsauga.
724 273 - research articleTeisės apžvalga [elektroninis išteklius] = Law review. Kaunas : Vytauto Didžiojo universitetas, 2018, nr. 1(17), p. 31-50The purpose of this article is to analyse the issues related to Lithuanian positive obligation to ensure everyone’s protection within their jurisdiction from ill-treatment, as defined by the Article 3º of the European Convention on Human Rights (namely cases where violence is inflicted by private individuals in a private sector). Torture, in Lithuanian Criminal Code, is criminalised as qualifying attribute in the Murder (article 129º, Lithuanian Criminal Code), Severe health impairment (article 135º, Lithuanian Criminal Code), Non-severe health impairment (article 138º, Lithuanian Criminal Code), Causing physical pain or a negligible health impairment (article 140º, Lithuanian Criminal Code), and such as a personal aggravating circumstance - “the act has been committed by torturing the victim or subjecting him to taunting” (article 60º, Lithuanian Criminal Code) to individualize punishment to defendant. According to previous researches (Romualdas Drakšas and Regina Valutyte), the existing criminal liability of torture it is not enough. They believe that the Lithuanian Criminal Code should allow a direct criminal liability of action of torture. In this article, the author wanted to verify if there’s really a need of a direct criminal liability in Lithuanian Criminal Code. The author argues that, in the Lithuanian legal system, there is article 60º of the Lithuanian Criminal Code on which basis courts can punish defendant of acts of torture and individualise his punishment, adjusting it to his actions. Therefore, the author wanted to investigate Lithuanian case-law related to article 60º part 1, point 4 of the Lithuanian Criminal Code and ascertain does acts of torture in Lithuanian legal system are considered as a torture and punished without reservation. [...]
564 329 - research articleTeisės apžvalga [elektroninis išteklius] = Law review. Kaunas : Vytauto Didžiojo universitetas, 2018, nr. 1(17), p. 51-73On the 2nd of December, 2010, the new norm which criminalizes illicit enrichment was added to the Criminal Code of Republic of Lithuania (further – the CC). The content of this crime is having an asset which can not be justified by person‘s legal income. According to explanatory report, such measure has been established because of prevention, herewith to pursue reduction of profit and attraction which originated from corrupt and economic crimes. At first sight it seems like this is a very simple norm which is easy to apply. However, after the legal research, case law and statistic data review, it can be claimed that there are many issues related to this norm. Scholars who analyzed the norm of illicit enrichment raised a lot of relevant questions related to responsibility and the nature of this crime. Is the offense defined appropriately and clearly? Is the value of the asset as the subject of crime of illicit enrichment adequate? Can this crime exist independently with no overlap to other crimes from which the person got rich? Should it be the special subject provided in this offense according to the recommendation of United Nations Convention against Corruption?
1110 418 218 209