Teisės apžvalga / Law Review 2022, nr. 2(26)

Permanent URI for this collection

: https://hdl.handle.net/20.500.12259/247261

Browse

Now showing 1 - 5 of 9

Can the concept of due diligence contribute to solving the problem of attribution with respect to cyber-attacks conducted by non-state actors which are used as proxies by states?
[Ar tinkamo rūpestingumo koncepcija gali prisidėti prie problemos, susijusios su nevalstybinių veikėjų, kuriuos valstybės naudoja kaip marionetes, vykdomoms kibernetinėms atakoms, išsprendimo?]
research article
Kavaliauskas, Aurimas
Teisės apžvalga = Law Review
Šio darbo tikslas yra išanalizuoti, kur slypi pagrindiniai priskyrimo („attribution“) problemos neveiksmingumo niuansai, ištirti, ar alternatyvus valstybių patraukimo atsakomybėn būdas - tinkamo rūpestingumo („due diligence“) konceptas yra taikomas kaip privaloma elgesio norma kibernetiniame domene ir atsakyti į teisinį klausimą, ar tinkamo rūpestingumo koncepcija gali prisidėti prie priskyrimo problemos, susijusios su nevalstybinių veikėjų, kuriuos valstybės naudoja kaip marionetes, vykdomoms kibernetinėmis atakomis, išsprendimo? Šio darbo problematikos aktualumas yra pagrindžiamas tuo, jog pastaruoju metu teisės normos, kurios turėtų būti taikomos kibernetiniame domene, yra diskutuojamos įvairiuose tarptautiniuose forumuose (pvz., Vyriausybinių Ekspertų Grupėje), taip pat, konkrečiai tinkamo rūpestingumo klausimas pastaruoju metu susilaukė ir teisės mokslininkų dėmesio, tačiau galutinė šios grupės nuomonė ir mokslininkų pozicija ties tinkamo rūpestingumo klausimu išsiskiria. Nors ir egzistuoja valstybių praktikos (beje, gan ženklios), kuri teigia, kad konceptas yra taikomas kaip privaloma pareiga, visgi 2015 ir 2021 Vyriausybinių Ekspertų Grupės išvada buvo ta, jog principas yra savanoriškas ir neprivalomas, nors mokslininkai gan užtikrintai ir argumentuotai teigia, kad šis konceptas yra privalomas, tačiau pripažįsta, kad jo esmė vis dar nėra iki galo aiški. Daugiausiai klausimų, visgi, kelia ne pats principo privalomumas, tačiau tai, kaip tiksliai ir kokia aprėptimi jis turėtų būti taikomas. Čia egzistuoja tam tikras konsensusas tarp valstybių ir teisės mokslininkų. Bent jau tuo aspektu, kad abi pusės pripažįsta, jog pačio principo taikymas yra neaiškus ir iki galo neapibrėžtas kibernetiniame domene. Tačiau šioje vietoje konsensusas ir baigiasi, čia turime ne tik nevienodą skirtingų valstybių poziciją, tačiau matome ir tam tikrus nesutarimus tarp teisės mokslininkų. Tam, kad būtų galima apibrėžti tinkamo rūpestingumo koncepto rėmus, tenka analizuoti tiek valstybių, tiek ir teismų praktiką, taip pat daug naudingų argumentų galima rasti Talino Manuale 2.0, kuris yra laikomas vienu autoritetingiausių mokslinių darbų, nagrinėjusiu normas, taikomas kibernetiniame domene. Kita vertus, patys Manualo autoriai nebuvo vieningos nuomonės dėl tam tikrų koncepto rėmų, todėl darbe yra analizuojami ir kitų autorių darbai, atliekamas lyginimas ir bandoma rasti principinius atsakymus. Darbe buvo bandoma atsakyti į iškeltą hipotezę, kad tinkamo rūpestingumo koncepcija yra viena iš alternatyvų nebaudžiamumui panaikinti, šis principas taikytinas ir kibernetinėms operacijoms, o jo taikymas yra tikslingesnis būdas nustatyti valstybės atsakomybę dėl koncepto liberalumo. Detaliai išanalizavus valstybių ir teismų praktiką, mokslininkų darbus buvo prieita prie iškelto teisinio klausimo atsakymo, kuris yra teigiamas - tinkamo rūpestingumo principas gali prisidėti prie priskyrimo problemos išsprendimo kibernetiniame domene, tačiau pats konceptas vis dar turi būti vystomas ir aiškinamas tam, kad būtų galima jį naudoti efektyviau ir liktų mažiau neaiškumų pačioms valstybėms.
14 13
Whether the use of drones in a foreign territory without a declaration of war does not violate the human right to life?
[Ar dronų naudojimas svetimoje teritorijoje nepaskelbus karo nepažeidžia žmogaus teisės į gyvybę?]
research article
Gumauskaitė, Milda
Teisės apžvalga = Law Review
Žmogaus teisė į gyvybę yra laikoma paveldima, kuri negali būti pažeista be pagrindo, kadangi ši teisė nėra laikoma absoliučia, jai yra taikomos ribos, kur prireikus, ją galima pažeisti. Ataka, kurios eigoje žūsta civiliai konflikto metu, nebūtinai bus laikoma žmogaus teisės į gyvybę pažeidimu. Tokios atakos turi daug daugiau laisvės konflikto metu, tačiau valstybė turi teisę ginti savo piliečius ir pareigą gerbti kitos valstybės piliečių gyvybę taikos ir konflikto metu. Daugėjant karinių operacijų, kur yra pasitelkiami dronai vykdyti atakas, daugėja ir žmogaus teisės į gyvybę pažeidimų, kadangi valstybės aplaidžiai laikosi tarptautinės teisės įtvirtintų žmogaus teisės apsaugos nuostatų. Valstybės, o ypač Jungtinės Amerikos Valstijos, pilnai nesilaiko nuostatų, kurios leistų tinkamai nustatyti ir įvardinti norimą taikinį. Atakos yra vykdomos pilnai nesurinkus informacijos apie taikinį, nenustačius jo konkretaus ryšio su teroristinėmis grupuotėmis, spekuliuojant dėl galimo ryšio tarp jų. Atsižvelgiant į Tarptautinę humanitarinę teisę, teisėti atakų taikiniai yra kombatantai – dalyvaujantys konflikte arba tiesiogiai susiję su konfliktu, tačiau valstybėms besidalinant informacija apie galimus taikinius dažnai yra nukrypstama nuo kombatanto sąvokos ir taikiniais tampa tokie asmenys, kurie atitinka pačių valstybių sudarytą teroristo sąvoką, ieškant sąsajų vien tarp asmens gyvenimo būdo, tai yra, atkreipiamas dėmesys į tai, su kuo asmuo bendrauja gyvai, peržiūrimi telefoniniai skambučiai, artimi kontaktai. Konkretus žuvusių civilių skaičius nėra atskleidžiamas, tik nepriklausomų organizacijų dėka turime galimybę suvokti, kokią iš tikrųjų didelę problemą kelia dronų operacijos taikos zonose. Skaidrumo trūkumas gaubia šias operacijas, todėl net tarptautinės organizacijos pradeda kreipti dėmesį į valstybių aplaidumą tarptautinei teisei, tačiau pastovūs prašymai valsybių daugiau atskleisti apie vykdomas atakas didelės įtakos neturi. Karinėms operacijoms, kuriose pasitelkiami dronai, trūksta reguliavimo ir valstybių tiesioginės atsakomybės. Šiuo metu atakas išgyvenusieji civiliai, norėdami, jog valstybės prisiimtų atsakomybę už atakas, tiksliai nežino, į kurią valstybę ir į kokį teismą reikia kreiptis, todėl dauguma keliamų bylų yra atmetamos, paliekamos nenagrinėtos, kadangi valstybės neprisiima tiesioginės atsakomybės už atakas, tai apsunkina civilių teisybės paieškas. Nors dronų naudojimas suteikia daug pranašumų ir naudos valstybėms, padaroma žala svetimoje teritorijoje taikos metu gerokai perauga tarptautines normas. Vienas iš civilių saugumo užtikrinimo principų yra – proporcingumas, tai reiškia, kad atakos metu atsirandanti netiesioginė žala turi būti ne didesnė nei norimas rezultatas. Kuo taikinys yra aukštesnio rango teroristas, tuo didesnė gali būti atsirandanti netiesioginė žala, tačiau taikiniais tampa asmenys, kurie net nėra dalyvavę konflikte, tai yra asmenys, paprasti civiliai - ne kombatantai. Paleidžiant ataką turint tokį taikinį, atsiradusi netiesioginė žala yra gerokai aukštesnė, nei įsivaizduojama, kokia ji galėtų būti, kadangi rezultatas nėra pasiektas. Toks taikinys tarptautinės teisės nuostatų lygmenyje nėra teroristas, nėra kombatantas ir nėra validus taikinys, tačiau valstybės plečia ne tik asmenų, kurie gali būti laikomi validžiais taikiniais, bet ir konflikto zonos sampratą. Šioje vietoje didžiulę rolę turi Jungtinės Amerikos Valstybės, kurios karą prieš terorą paskelbė pasauliniu. Jungtinėms Amerikos Valstijoms į pagalbą ateina Europos valstybės, kurios taip pat vykdo ir savo atskiras atakas, tačiau ne tokiu plačiu mastu kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Šiame darbe yra aptariama žmogaus teisių apsauga taikos ir konflikto metu. Vykdoma dronų naudojimo karinėse operacijose naudos ir pranašumo kovoje prieš teroristines grupuotes apžvalga. Aptariamos teisinės problemos, gaubiančios dronų naudojimą šiose operacijose. Įvertinami galiojantys reguliavimai ir įstatymai, analizuojami moksliniai darbai, teisiniai šaltiniai, antrinių duomenų analizė, atvejo analizė. Šie metodai naudoti siekiant išsiaiškinti, ar dronų naudojimas svetimoje teritorijoje nepaskelbus karo nepažeidžia žmogaus teisės į gyvybę. Išsamaus tyrimo eigoje nustatyta, jog iškelta hipotezė pasitvirtina ir dronų naudojimas svetimoje teritorijoje nepaskelbus karo pažeidžia žmogaus teisę į gyvybę.
10
Ar mobiliųjų prekybos finansinėmis priemonėmis programų reglamentavimas užtikrina investuotojų teisių apsaugą?
[Does the regulation of mobile trading apps ensure the protection of investors rights?]
research article
Radavičiūtė, Živilė
Teisės apžvalga = Law Review
Pastaraisiais metais daug internetinių tarpininkavimo platformų siekė „demokratizuoti“ finansų rinką ir suteikti prieigą prie jos gerokai platesniam investuotojų ratui, kuris apima ir nepatyrusius investuotojus. Pasiekti tokį tikslą tarpininkavimo įmonės pasitelkė mobiliąsias prekybos programas. Šios naujovės išplėtė prieigą prie finansinių paslaugų, pamažu keičiant tradicinį supratimą apie tai, kaip veikia finansai. Šiame darbe nagrinėjama problema aktuali tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu: ar pasikeitusi tarpininkavimo aplinka, ar ženklus mobiliųjų programų naudojimas užtikrina investuotojų teisių apsaugą galiojančiame investuotojų ir mobiliųjų prekybos finansinėmis priemonėmis programų teisinio santykio reguliavime. Sprendžiant iškeltą klausimą, straipsnyje pirmiausia yra paaiškinama mobiliųjų prekybos finansinėmis priemonėmis programų sąvoka, apžvelgiamas jų reglamentavimas; nurodoma, kokios institucijos atsakingos už investuotojų teisių užtikrinimą ir kokie teisės šaltiniai tai įgyvendina. Straipsnyje analizuojama, kokias teises ir apsaugą reguliavimu gauna investuotojai, naudodamiesi mobiliųjų prekybos finansinėmis priemonėmis programų teikiamomis paslaugomis. Galiausiai, identifikuojamos esminės teisinės problemos, susijusios su mobiliosiomis prekybos finansinėmis priemonėmis programomis, tiriamos jų reglamentavimo ypatybės ir, aptarus esamą reguliavimą, vertinama, ar jis garantuoja investuotojų teisių užtikrinimą. Tyrimu nustatyta, jog esamas mobiliųjų prekybos finansinėmis priemonėmis programų reglamentavimas neužtikrina investuotojų teisių apsaugos. Mobiliųjų prekybos finansinėmis priemonėmis programų ženklus naudojimo padidėjimas ir pasikeitusi tarpininkavimo aplinka iškėlė pagrindines problemas: pirma, jog esamas reglamentavimas atsilieka nuo technologijų pažangos, turi reguliavimo spragų, dėl to investuotojams nesuteikiama visapusiška teisių apsauga; antra, galiojančio reguliavimo sistemingai nesilaikoma, todėl įstatyminė bazė reikalauja teisės aktų modifikavimo.
8
Nuotolinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo atitiktis BDAR
[GDPR compliance in telemedicine]
research article
Gruodytė, Edita
;
Ligeikaitė, Ineta
Teisės apžvalga = Law Review
Asmens sveikatos priežiūra – viena iš svarbiausių visuomenės sričių, apimanti itin jautrią ir asmeninę informaciją apie asmenį. Pandemijos metu sveikatos priežiūros paslaugas pradėjus teikti nuotoliniu būdu, pastebėta, kad tokio pobūdžio paslaugų teikimas Lietuvoje – pakankamai nauja sritis ir mažai nagrinėta mokslinėje literatūroje. Pagrindinė problema, su kuria susiduriama nagrinėjant nuotolinių asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitiktį asmens duomenų apsaugos reglamentui – asmens duomenų ir kitos konfidencialios informacijos, susijusios su sveikata, saugumas. Straipsnyje analizuojama, kaip užtikrinti, kad, teikiant nuotolines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nebūtų pažeidžiami asmens duomenų apsaugos reglamento keliami reikalavimai. Siekiant užsibrėžto tikslo, vertinama nuotolinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos samprata, požymiai bei teisinis reglamentavimas Lietuvoje ir pasirinktose užsienio valstybėse. Taip pat nagrinėjama asmens sveikatos duomenų samprata ir požymiai, siekiant atskleisti, kas konkrečiai patenka į šias sritis bei kaip reglamentuojama tokių duomenų apsauga. Išanalizavus teisės aktus, teismų praktiką, mokslinę literatūrą, Lietuvoje esantį teisinį reglamentavimą, įvertinus nuotolinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir asmens duomenų sampratas bei išnagrinėjus asmens duomenų apsaugai keliamus reikalavimus, nustatyta, kad Lietuvoje teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka asmens duomenų apsaugos reikalavimus, tačiau teisės aktuose nedetalizuojami reikalavimai paciento sutikimo formai, kas atskirais atvejais gali pažeisti asmens duomenų apsaugos reikalavimus. Teisiniame reguliavime paliekama didelė diskrecija sveikatos priežiūros įstaigoms pasirinkti asmens identifikavimo būdus, dėl ko kyla rizika netinkamai nustatyti asmens tapatybę ir pažeisti asmens duomenų saugumą ir konfidencialumą. Bent vienos sveikatos priežiūros įstaigos tvarkoje nurodoma, kad nuotolinės konsultacijos privalo būti įrašomos, kai tokius veiksmus draudžia NGT4 – tvarka turėtų būti koreguojama.
12
Realization of the right to work by the forcibly displaced persons as a condition for their integration into host societies in the EU countries
[Priverstinai perkeltų asmenų teisės į darbą įgyvendinimas, kaip sąlyga jų integracijai į priimančiųjų ES šalių visuomenę]
research article
Pohorielova, Oleksandra
Teisės apžvalga = Law Review
Didžiulis perkeltųjų asmenų antplūdis iškėlė klausimą, kad reikia peržiūrėti migracijos politiką, bėgančių nuo karo integraciją. Šio straipsnio tikslas – masiškai persikėlusių asmenų teisės į darbą įgyvendinimas kaip pagrindinė sąlyga norint juos integruoti į priimančiąją visuomenę. Siekiant šių tikslų, pirmiausia, buvo svarstomas klausimas dėl teisinio statuso skirtumo tarp pabėgėlio, ekonominio migranto ir asmens, turinčio laikinosios apsaugos statusą, kadangi šiandien šios sąvokos dažnai keičiamos, nepaisant kai kurių skirtumų jų integracijos kontekste. Tuo pat metu svarbiausias pabėgėlių integracijos aspektas turi būti tarptautinių žmogaus teisių pripažinimas ir įgyvendinimas visiems persikėlusiems asmenims, kurios yra universalios ir negali būti pažeistos. Darbas atkreipia dėmesį į tai, kad būtent perkeltųjų asmenų teisės į darbą įgyvendinimas lems tinkamą perkeltųjų asmenų socialinę ir ekonominę integraciją. Teisės į darbą įgyvendinimas leis persikėlusiems asmenims savarankiškai save aprūpinti ir integruotis į bendruomenės ir socialinio aprūpinimo sistemas, kurios yra susijusios su darbu. Kita vertus, teisės į darbą įgyvendinimas ir integracija į darbo rinkas gali teigiamai įtakoti juos priimančias visuomenes. Kartu buvo svarstomas ir persikėlusių asmenų prieigos prie darbo rinkos klausimas, kur dėmesys sutelkiamas į tai, kad galimybės dirbti termino sutrumpinimas prisidės prie integracijos priimančiose valstybėse. Taip pat svarstomas klausimas, kad teisė į darbą turėtų būti realizuojama remiantis padoraus darbo sampratos numatytais principais, be kurių teisė į darbą nebus tinkamai įgyvendinta ir atitinkamai neįvyks tinkamos integracijos. Straipsnyje nurodomi veiksniai, trukdantys realizuoti teisę į darbą ir tinkamai perkeltųjų asmenų integracijai į darbo rinką. Didžiausias dėmesys skiriamas lygybės užtikrinimo principui ir diskriminacijos draudimui, nes tai yra vienas pagrindinių elementų užtikrinant tiek žmogaus teisių įgyvendinimą, tiek padoraus darbo koncepciją. Neigiamai įtakoja integraciją šie veiksniai: diskriminacija dėl pilietybės neturėjimo, moterų diskriminacija darbo rinkoje, sunkumai integruojantis į darbo rinką dėl kalbos barjerų ir kvalifikacijų bei įgūdžių nepripažinimo, aktyvios politikos trūkumas dėl galimo užimtumo informacijos. Todėl, siekiant tinkamai integruoti persikėlusius asmenis juos priimančiosiose šalyse, svarbu apskritai panaikinti veiksnius, kurie neleidžia įgyvendinti integraciją į priimančiųjų valstybių darbo rinkas.
15

Browse

Recent Submissions