Skirtumai tarp vyrų ir moterų atlyginimų – nežymūs tik todėl, kad maži
VDU profesorė, JT konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) komiteto pirmininkė Dalia Leinartė tinklo „Apolitical“ išrinkta tarp šimto įtakingiausių lyčių lygybės ekspertų visame pasaulyje. Pasak profesorės, nors Lietuvoje esama pavienių iniciatyvų, vis tik iš esmės pakeisti stipriai įsišaknijusias diskriminacines nuostatas moterų atžvilgiu trūksta politinės drąsos ir kritinės pilietiškų žmonių masės.
Kaip vertinate šiandieninę Lietuvos situaciją lyčių lygybės kontekste? Kaip atrodome lyginant su kitomis šalimis?
Lietuva, skirtingai nei demokratinis Vakarų pasaulis ir netgi tuo metu diktatoriškos Lotynų Amerikos šalys, septintajame dešimtmetyje neišgyveno antrosios feminizmo bangos. To pasekmės labai jaučiamos, beje, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje po geležine uždanga buvusioje Rytų Europoje, kadangi sovietmečiu vyravo parodomasis feminizmas. Realiai moterys tebuvo darbo jėga, kuriai mokėtas 40 proc. mažesnis atlyginimas nei vyrams, joms vienoms buvo užkrauti buitiniai rūpesčiai.
Deja, patriarchalinis stereotipinis mąstymas taip giliai įsišaknijo, jog ir šiandien yra vyraujantis mūsų visuomenėje. Traktuojama, jog moteris silpnesnė, jos gebėjimai menkesni, o kaip sakė vienas lenkų europarlamentaras, moterų ir fizinės galimybės, ir smegenys mažesnės, todėl esą natūralu, kad jų ir atlyginimai skiriasi.
Reikia pažymėti, kad prie visuomenės sąmonės pokyčio neprisideda ir Lietuvos įstatymai, kuriuose esama paradoksų ir dviprasmybių. Nors tiek 1998 metais priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, tiek vėlesnės jo redakcijos iš pažiūros atrodo labai pažangios, atkreipiau dėmesį, kad tų normų taikymas reglamentuojamas tik viešajame gyvenime, o šeimoje jos negalioja. O tai juk akivaizdus Konstitucijos, užtikrinančios lygias teises visose gyvenimo srityse, pažeidimas.
Tenka konstatuoti, jog pas mus neefektyvi ir apsauga nuo seksualinio priekabiavimo. Pamenu, kai Lietuva rengėsi narystei ES, kai kurie teisininkai sakė, kad pas mus tokio pobūdžio įstatymai neveiks, nes visuomenėje dominuoja požiūris, jog moteris pati kalta. Kilęs #MeToo skandalas atskleidė, kad, deja, jie buvo teisūs – per tuos beveik 15 metų mažai kas pasikeitė. Lietuvoje seksualinis priekabiavimas ilgą laiką buvo draudžiamas tik profesiniuose santykiuose, po #MeToo skandalo pernai papildyta švietimo įstaigomis, kai tuo tarpu pažangiose Vakarų valstybėse reglamentuotos absoliučiai visos gyvenimo sritys – naktiniai klubai, viešasis transportas ir t.t.
Net ir sąlyginai nedideliu atlyginimų tarp moterų ir vyrų skirtumu negalime pasidžiaugti. Tai lemia ne lyčių lygybė, o tiesiog Lietuvoje vyraujantys atlyginimai tokie maži, kad neišryškina skirtumų. Kas kita, vadovaujančios pozicijos – ten matome net iki 40 proc. menkesnį moterų įvertinimą lygiavertėse pareigose.
Kaip keisti esamą situaciją, kad vis tik įvyktų esminis proveržis kovoje prieš diskriminaciją?
Visų pirma, reikia gerinti įstatyminę bazę. Nors girdisi nuomonių, esą su teisiniu reglamentavimu viskas tvarkoj, iš mano paminėtų pavyzdžių matome, jog teisės aktai anaiptol netobuli. Tačiau labiausiai mums reikia drąsių politinių lyderių. Nors tikrai galiu pasidžiaugti aktyviomis Seimo narėmis, kurios šią kadenciją ypač matomos, to nepakanka. Kaip ir nepakanka visuomeninių moterų judėjimų – jie yra girdimi tik didžiuosiuose miestuose.
Reikia politinės lyderystės, reikia supratimo, kad lyčių lygybės klausimai yra prioritetiniai, kad dabartinė situacija labai stipriai riboja mūsų visuomenės pažangą. Tik drąsūs politikai gali pasipriešinti įsišaknijusioms nuostatoms ir jas keisti.
Taip pat būtinas ir didesnis visuomenės aktyvumas, reikalinga kritinė masė, kurios kol kas nematyti. Yra pavienių žurnalistų aštriai keliančių aktualius klausimus, kaip kad Indrė Makaraitytė, yra Andrius Mamontovas, kuriam ne tas pats, kas vyksta mūsų valstybėje, ir kuris nuolat išsako savo pilietinę poziciją. Beje, skaičiau jo interviu, kad jis jau pavargo kovoti ir aš jį puikiai suprantu. Nes čia ne vieno žmogaus kova. Būtina susitelkti.
Bet tikriausiai neįmanoma nepastebėti ir optimistinių ženklų. Tarkim, šiandien pamatyti tėtį, stumiantį vežimėlį, visiškai įprastas dalykas, nors minėjote – sovietmečiu tai būtų sunkiai įsivaizduojama. Gal su kartų kaita vyksta teigiama slinktis ir lyčių santykiuose?
Aišku, kad bent jau dalis jaunimo šiame globaliame pasaulyje mato, kaip bendraujama Vakarų šalyse, ir tą elgesio modelį perima. Be abejo, tokiose šeimose santykiai grindžiami lygiavertės partnerystės principais. Vis tik ir jaunojoje kartoje apstu žmonių, mąstančių praeities dogmomis. Kadangi antroji visuotinė feminizmo banga Lietuvoje vis dar nekilo, požiūrį lemia individualios patirtys ir aplinkybės. Kaip atsvara #MeToo judėjimui Lietuvoje pasipylė komentarai, sugrąžinę mus į XIX a. Žemaitės laikų Lietuvą. Esą įstatymų, ginančių moteris, apskritai nereikia. Moterys turi išmokti manipuliuoti vyrais, viską pasiekti gudrumu, o jai ir tai neveikia – imti kočėlą į rankas. Tiesiog nesuvokiama.
Panašu, kad bent jau kol kas taip ir gyvensime – susiskaidę, segmentuotai. Dalis šiuolaikiškai, vakarietiškai, kuomet nekyla klausimų apie lygias moters ir vyro teises, dalis – patriarchališkų stereotipų gniaužtuose.
Kodėl, Jūsų nuomone, nesusiformuoja ta visuomenės kritinė masė, kuri inicijuotų permainas?
Žaviuosi Lietuvos menininkais, intelektualais, jų vakarietišku mąstymu, elgesiu, laisva ir demokratiška Užupio bendruomene, taip pat šiuolaikišku didmiesčių jaunimu, tačiau turiu pastebėti, kad žmonės šiandien gyvena savo burbuluose ir nelabai mato, kas už jo vyksta. Apie tai kalba ir prof. Alvydas Jokubaitis. Nors su A. Jokubaičiu sutinku anaiptol ne visais klausimais, pritariu jo išsakytai minčiai, jog šiandien žmonės „feisbukiniai“, susiskaldę sektomis.
Manau, tokią fragmentaciją lemia savisauga, noras ramiai gyventi, pasirenkama nesivelti, atsiriboti nuo viešo diskurso. Dažnai girdime sakant, jog manęs nedomina politika, visuomeniniai reikalai. Būti aktyviu netgi pavojinga, nes gali būti išjuoktas, marginalizuotas, tai gali pakenkti tavo profesiniams santykiams. Todėl ir gyvename burbuluose, klasteriuose tiek realiame gyvenime, tiek socialiniuose tinkluose. Nors prisistatome pasauliui kaip drąsi šalis, kaip tik drąsos mums ir trūksta. Reikia lyderių ne tik politikoje. Reikia kultūros žmonių, visuomenininkų, kurie nebijotų inicijuoti socialinius pokyčius. Labai svarbi ir universitetų misija skatinant mokslininkus garsiau kalbėti apie problemas, drąsinant tos kritinės masės formavimąsi. Galiu tik pasidžiaugti, kad Vytauto Didžiojo universitetas sudaro sąlygas tiek man, tiek kolegoms profesoriams Artūrui Tereškinui, Aušrai Maslauskaitei ir kitiems mokslininkams skleisti tą žinią ir būti drąsiais.
