VDU Istorijos katedros magistrėms – Lietuvos šaulių sąjungos padėkos
Sausio 31 dienos VDU rektorato posėdžio metu Lietuvos šaulių sąjungos atstovai įteikė vadovo pulkininko leitenanto Gintaro Koryznos vardines padėkas VDU Istorijos katedros absolventei Erikai Kisieliūtei ir doktorantei Solveigai Lukminaitei, kurios savo magistro baigiamuosius darbus rengė Šaulių sąjungos tematika.
Šaulių sąjungos V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius dėkojo VDU Istorijos katedros magistrėms už Šaulių sąjungos istorinio paveldo ir tautinio tapatumo mokslinius tyrimus ir vardo populiarinimą.
Lietuvos šaulių sąjunga ir Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos ceremonija
VDU Vidurio Rytų Europos ir Lietuvos istorijos magistrantūros studijų absolventė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyriaus Edukacijos poskyrio vedėja Erika Kisieliūtė savo magistrantūros baigiamąjį darbą, apgintą 2017 metais, rengė tema „Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos ceremonija 1991–2016 m.“ Šio darbo tikslas – ištirti minimą Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos ceremoniją 1991–2016 m. ir įdėmiau pažvelgti į ceremonijos ištakas.
Pasak absolventės, atlikus tyrimą paaiškėjo, jog skirtingose pasaulio šalyse egzistuoja įvairios žuvusių karių pagerbimo tradicijos: nuo paminklų statymo iki ceremonijų vykdymo. Vykdomos ceremonijos labai įvairios, bet turi bendrų bruožų: reprezentuoja svarbiausius tam tikros šalies istorijos momentus. „Lietuvoje egzistavo panašūs dalykai, o iškilus Vytauto Didžiojo karo muziejui ir jo sodeliui Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo pradėta vykdyti Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos ceremonija, kurią atliko karo invalidai. Ceremonija pagerbė nepriklausomybės kovose žuvusius karius, reprezentavo šalies istoriją, pasitarnavo kaip svarbi kolektyvinės atminties erdvė, turėjusi daug tautinių ir nacionalinių simbolių. Prasidėjus Lietuvos sovietinei okupacijai ši ceremonija buvo uždrausta. Ji atgimė po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. rugsėjo 8 d. Prie jos atgaivinimo prisidėjo Lietuvos šaulių sąjunga, kitos įvairios organizacijos ir muziejaus bendruomenė“, – pasakojo E. Kisieliūtė.
Pasak VDU absolventės, iš pradžių buvo keliama Vytauto Didžiojo, vėliau Vyčio Kryžiaus ordino vėliava. Per 25-erius gyvavimo metus ceremonija keitėsi, bet stengėsi išsaugoti praeities tradicijas. Iki šiol ši ceremonija reikšminga ir svarbi visuomenei: ji pristato šalies istoriją, pagerbia žuvusiuosius karius ir domina miesto svečius.
„Svarbiausias aspektas, kodėl šis mano darbas turi daug sąsajų su Lietuvos šaulių sąjunga, yra tas, jog būtent LŠS nariai buvo vieni iš Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos ceremonijos atkūrimo iniciatorių bei vykdytojų. Garbingi LŠS nariai, tęsdami praeities tradicijas, nuo 1991 m. iki dabar Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ ir Nežinomo kareivio kapo kelia vėliavą, taip atiduodami pagarbą mūsų praeities didvyriams. Savo tyrimo metu nemažą dėmesį skyriau šauliams, kalbinau ceremonijos atkūrimo iniciatorius bei vykdytojus, domėjausi jų veikla bei indėliu, kurį jie įnešė tam, kad ceremonija gyvuotų ir būtų kuo unikalesnė“, – savo mokslinio tyrimo sąsajas su Lietuvos Šaulių Sąjunga pristatė E. Kisieliūtė.
Šaulių sąjungos rūpestis tautinio menu kaip identitetu
VDU Vidurio Rytų Europos ir Lietuvos istorijos magistrantūros studijų absolventė, VDU Istorijos katedros doktorantė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo poskyrio vedėja Solveiga Lukminaitė 2017 m. taip pat apgynė baigiamąjį darbą tema „Mikalina Glemžaitė (1891−1985) − mokytoja, kraštotyrininkė, visuomenininkė. XX a. pirmos pusės biografijos atodangos“.
Mikalina Glemžaitė – mokytoja, lektorė, kraštotyrininkė, tautinių drabužių populiarintoja, šaulių sąjungos narė. Nors ir neturėdama aukščiausiųjų mokslo pakopų išsilavinimo, M. Glemžaitė vedina tvirtų idealų prasmingai vienu metu dirbo tiek pedagoginį, tiek kraštotyrinį, tiek visuomeninį darbą.
„Kaip rankdarbių pedagogė, tautodailės tyrinėtoja ir populiarintoja ji įvairiais būdais visuomenėje įrodinėjo tautinio meno svarbą ir žadino susižavėjimą juo. Magistro darbo dalis skirta M. Glemžaitės narystės Lietuvos Šaulių sąjungoje (1936−1940 m.) epizodui. Tapimas šaule M. Glemžaitei atvėrė dar didesnes galimybes skleisti savo idėjas visuomenei“, – pristato istorikė S. Lukminaitė.
Pasak VDU Istorijos katedros doktorantės, per aiškias M. Glemžaitės kaip Moterų šaulių tarybos narės ir tautodailės atstovės funkcijas − paskaitomis ir parodomis populiarinti tautinį meną – atsiveria kita Šaulių sąjungos organizacijos pusė: rūpestis tautinio meno reikalais kaip viena iš tautinio tapatumo formų ir suvokimas, kad tautinį meną būtina propaguoti visuomenėje.
„Pastebimai sutapo Šaulių sąjungos ir M. Glemžaitės nuostatos švietėjišku reikalu. Šūkis „švieskis ir šviesk“, įsišaknijęs Mikalinos požiūryje nuo jaunystės, buvo ir vienas iš šaulių organizacijos esminių principų“, – pastebi S. Lukminaitė.
Šio magistro baigiamojo darbo pagrindu buvo parengtas ir Lietuvos Šaulių sąjungos žurnale 2017 m. Nr. 6 publikuotas straipsnis „Šaulė Mikalina Glemžaitė – tautinio kostiumo populiarintoja Lietuvoje“.
Tiek E. Kisieliūtės, tiek S. Lukminaitės magistro baigiamieji darbai buvo parengti bendradarbiaujant VDU Istorijos katedrai ir Lietuvos Šaulių sąjungai.