VDU – daugiau nei specialybė: Agnė Augulevičiūtė

2294

Agnę Augulevičiūtę ir Marių Pinigį sutikome šokio salėje. Trumpai apibūdinti Agnės veiklą būtų sunku: ji yra VDU anglų filologijos bakalaurė, viešosios komunikacijos magistrantė, taip pat – viena iš „VDU akademinio judesio teatro“ įkūrėjų ir šokėjų.

Esu girdėjęs apie VDU „Akademinis judesio teatrą“. Gal gali papasakoti plačiau?  Kokia teatro įkūrimo istorija?
Akademinis judesio teatras“ buvo įkurtas studentų iniciatyva prieš trejus metus. Visi universitetai turi tautinių, sportinių šokių kolektyvus, o mes nusprendėme, kad reikia išbandyti ir kitas šokio praktikas. Tuomet ir pasiūlėme Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai ir choreografei Linai Puodžiukaitei dirbti kartu. Pradžioje repetavome VDU patalpose  (K. Donelaičio g. 52, 101 auditorijoje), šalia kurių, už stiklinės sienos, yra kiemelis. Jame  pertraukų metu būdami studentai mus ir pradėjo pastebėti, susidomėjo teatro veikla. O rinkosi įvairių fakultetų atstovai: tiek menų, tiek humanitarinių mokslų. Šokti atėjo ne tik studentai, bet ir dėstytojai. Beje, dabartinė mūsų repeticijų salė (Vytauto pr. 71) taip pat lyg akvariumas – sulaukiame nemažai žiūrovų.

Kokia yra dabartinė teatro sudėtis?
Beveik visi esame Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenės nariai, išskyrus vienos universiteto dėstytojos dukrą, kuri yra moksleivė. Kolektyvo šokėjai – skirtingi ir jie nuolat keičiasi. Dažniausiai teatro veikloje dalyvauja 8 šokėjai, nors pastaruoju metu narių skaičius mažėja. Universitete žmonės pirmenybę teikia mokslams, o šokis – tik papildoma veikla, pomėgis. Mūsų darbo specifika – kitokia nei kitų šokių kolektyvų, kadangi nariai nuolat kinta – ateina vis naujų studentų. Kiekvieną kartą juos supažindiname su šiuolaikiniu šokiu ir pradedame iš naujo.
Ar esant nuolatinei šokėjų kaitai rengdavote pasirodymus? Kur jie vykdavo?
Nuo pat veiklos pradžios, kai teatro vadovė buvo L. Puodžiukaitė, spektaklius rengdavome netradicinėse erdvėse. Pirmąjį pasirodymą surengėme V. Putvinskio gatvėje ant tuometinės kavinės „Ketvirtą valdžia“ laiptų. Antrą kartą pasirodėme jau ankščiau minėtame VDU kiemelyje Donelaičio gatvėje. Dar vienas spektaklis – „Paltai“ – buvo surengtas universiteto didžiosios salės rūbinėje, vėliau – gamtoje, laukuose. Nors esame šokę ir tradicinėje scenoje, labiausiai mėgstame neįprastas erdves. Čia jaučiamės laisvesni, turime daugiau raiškos galimybių.
Ar po trejų metų teatre nenori kažko keisti, užsiimti kita veikla?
Teatras niekada neatsibosta: jis nuolat kinta – niekada nebus taip, kaip buvo pirmaisiais ar antraisiais metais – žmonės išeina, juos keičia nauji. Negalime būti prisirišę prie to, ką darėme veiklos pradžioje. Keičiasi ir pati teatro koncepcija. Tik šiais metais kartu su kolega Mariumi ėmėme vadovauti teatrui. Todėl kolkas vedame pamokas, paskaitas, rengiame filmų peržiūras ir nepuolame statyti spektaklio. Jei nenorėsime, teatras niekuomet netaps rutina.
Kaip jūs supažindinate su moderniu šokiu naujai į teatrą atėjusius žmones?
Apie šiuolaikinį šokį pasakojame: pristatome ne tik jo, bet ir baleto istoriją, aptariame kaip jis vystėsi, kito. Šiandien žmonės šiuolaikinį ir modernų šokį suvokia ne kaip du skirtingus, o kaip vieną žanrą. Šiuolaikinį šokį sunku pristatyti tik judesiu, reikia apie jį kalbėti.
Kuo skiriasi modernus šokis nuo šiuolaikinio?
Šiuolaikiniame šokyje dažnai laužomi standartai, nėra jokių rėmų. Jame gali būti pritaikomi įvairūs stiliai nuo hip hop‘o iki kapueiros. O modernus šokio atsiradimą smarkiai įtakojo klasikinis baletas: kojos turi būti gražiai patemptos, atitinkamos pozicijos. Modernus šokis yra daugiau klasikinis žanras, tuo tarpu šiuolaikinis gali būti ir „negražus“, ir šiurkštus – čia neegzistuoja tabu.
Kaip tavo gyvenime atsirado šiuolaikinis šokis?
Aš pradėjau šokti modernius šokius, nes Lietuvoje bene vienintelis ir stipriausias teatras, išlaikantis šiuolaikinio šokio tradicijas, yra Kauno šokio teatras „Aura“. O visa kita, kas yra matoma – tai modernus šokis. Dar besimokydama mokykloje lankiau modernaus šokio ir baleto užsiėmimus. Į šiuolaikinio šokio atstovų gretas įsiliejau visai neseniai.
O kaip apsisprendei studijuoti VDU, o ne Muzikos ir teatro akademijoje?
Dar būdama moksleive mažai galvojau apie ateitį – gyvenau čia ir dabar, užsiėmiau mėgiama veikla. Vėliau, po kelių metų studijų universitete, norėjau keisti specialybę ir realizuoti save kaip šokėją. Vis dėlto, jeigu kažką pradedu, noriu pabaigti. Vytauto Didžiojo universitete įgyja anglų filologijos diplomą, vėliau pradėjau studijuoti integruotą komunikaciją. Ateityje neplanuoju dar pradėti šokio studijų – lankysiu seminarus. Aš nekeliu aukštos profesionalo kartelės, man įdomūs ir kiti dalykai: pavyzdžiui, pedagoginė veikla. Mėgstu dirbti su žmonėmis – jie skatina mane tobulėti, įgyti naujų žinių, kurias galėčiau perduoti kitiems. Kita vertus, noriu būti ir scenoje. Vieną kartą į ją žengęs, nori tai daryti vėl ir vėl.
Ar universitetas yra ta erdvė, kurioje gali realizuoti šias veiklas?
Taip, iš tiesų. Universitete mes galime eksperimentuoti. Mums suteiktos visos galimybės: turime salę ir sutinkame daug žmonių, kurie nuolat nori kažką veikti, išbandyti. Džiaugiuosi tuo, nes ne visur tokios galimybės suteikiamos.
Nesunku grįžus vakare ruoštis egzaminams ir atlikti namų darbus?
Mano dienotvarkė ganėtinai intensyvi: iš namų išeinu 9.00 ir grįžtu 22.00 ar 22.30 val. Ir taip kiekvieną dieną., nes repeticijos vyksta 3–4 kartus per savaitę. Esu pripratusi, nes man patinka mano veikla. Pastebiu, kad kuo daugiau darbų turiu, tuo labiau spėju viską padaryti. Galiu suderinti šią veiklą ir su mokslais. Kartais šokis man netgi padeda, nes į kai tam tikrus dalykus galiu pažvelgti kitu kampu.

Kitų ne mažiau įdomių VDU absolventų ir studentų istorijos – puslapyje „VDU – daugiau nei specialybė“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.