Vaikščiojant po Miunsterį: egiptologija, taika ir dabarties iššūkiai

315

VDU Istorijos katedros lektorius, egiptologas, dr. Tadas Rutkauskas

Liepos 14 d., kai Miunsteryje (Vokietija) Baltijos šalių prezidentai atsiėmė Vestfalijos taikos premiją, tame pačiame mieste, Vestfalijos Vilhelmo universitete, vyko 50-oji kasmetinė egiptologų konferencija (Ständige Ägyptologenkonferenz), skirta egiptologams iš vokiškai kalbančių valstybių – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Ji, žinoma, taip pat yra atvira mokslininkams iš kitų šalių. Šiais metais konferencijoje dalyvavo apie 270 egiptologų, studentų ir mokslininkų, tarp jų ir vienas iš Lietuvos.

Šio kasmetinio susibūrimo, vykstančio vis kitame mieste, tikslas yra ne tik pristatyti ar aptarti praėjusių metų svarbiausius įvykius, susijusius su akademinėmis ir tyrimų institucijomis šiose trijose šalyse, bet ir išklausyti pranešimų bei padiskutuoti tam tikra su Senovės Egiptu susijusia tema.

Šių metų konferencijos tema buvo „Kontaktai tarp kultūrų. Senovės Egiptas ir jo kaimynai“ ir ji buvo pasirinkta ne atsitiktinai. Iš vienos pusės, egiptologija nei viename universitete ar tyrimų centre nebėra visiškai atskiras mokslas. Tai itin svarbu kalbant apie studijų programas, siūlomas universitetuose, jų (kartais priverstinį) jungimą ir pritaikymą prie besikeičiančios (nebūtinai į gerą pusę) aukštojo mokslo situacijos.

Iš kitos pusės, konferencijos rengėjai taip pat norėjo atkreipti dėmesį į dabartinio pasaulio problemas ir iššūkius, kylančius iš kontaktų tarp skirtingų kultūrų. Ypač dabar bet kokia akademinė diskusija Vokietijoje negali taip paprastai atsiriboti nuo pabėgėlių ir imigrantų problemos, jų integracijos ir visuomenės požiūrio į visa tai.

Miunsterio universiteto prorektorius, pasveikindamas konferencijos dalyvius ir atkreipdamas dėmesį į jos temos aktualumą, minėjo, kad norėtų tarp dalyvių matyti ir vieną ar kitą dabartinį Vokietijos politiką. Egiptologų konferencijos ir politinių sprendimų ryšys iš šalies gali pasirodyti beveik neįmanomas. Vis dėlto, ir egiptologiją, ir politiką sieja visų pirma sudėtingos tikrovės (o kiekviena praeitis buvo tokia pati tikra, kokią dabartį mes išgyvename dabar) pažinimas ir jos teisingas įvertinimas.

Kaip dabartinė Europa, taip ir Senovės Egiptas įvairiais savo istorijos laikotarpiais susidūrė su sunkumais palaikant ryšius su artimesniais ar tolimesniais kaimynais, žiūrinčiais į Egiptą kaip į išsvajotą ir turtais pertekusią žemę. Savo trijų tūkstančių metų istorijos tėkmėje faraonų kraštas prie Nilo gali pateikti daug pavyzdžių, kaip reikia ar nereikia bendrauti su savo kaimynais, kurie kartais tokie skirtingi, kartais taip pat trokštantys valdžios ir turtų, o kartais tiesiog ieškantys geresnio gyvenimo taikoje ir laikantys Egiptą savo nauja tėvyne.

Senovės Egipto, kaip ir kitų Senovės Artimųjų Rytų šalių, istorija taip pat parodo, kad visų trokštama taika gali būti pasiekta tik atvirumo kitoms kultūroms dėka. Net jei ir trokštant to tikslo politiniai bei ekonominiai išskaičiavimai dažnai vaidino svarbų vaidmenį, santarvės ir bendradarbiavimo pasiekimas visų pirma buvo susijęs su pasikeitusiu požiūriu į kaimynus ir kartu į sudėtingą visus supančią tikrovę.

Simboliška, kad ši egiptologų konferencija, skirta būtent kontaktams su kitomis kultūromis, įvyko mieste, kuriame 1648 m. buvo pasirašyta Vestfalijos taikos sutartis, užbaigusi Trisdešimties metų bei Ispanijos ir Nyderlandų karus, ir kurio kultūriniame gyvenime taikos tema visuomet vaidino svarbų vaidmenį.

Šiais metais, praėjus 370 metų po šios taikos sutarties sudarymo bei minint 100 metų po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, penkiuose Miunsterio muziejuose vykdomas bendras parodų projektas „Taika. Nuo senovės iki šiandien“. Jame, padedant universiteto ekscelencijos klasterio (Exzellenzcluster) „Religija ir politika“ mokslininkams, taikos tema per įvairius objektus nagrinėjama dailės, kultūros, religijos ir socialinės istorijos kontekste. Kartu bandoma atsakyti į klausimą, kodėl, nors žmonės visais laikais troško taikos, jos išsaugojimas vis dėlto niekada ilgam nepavykdavo.

Miunsterio universiteto archeologijos muziejuje iki rugsėjo veikė taikos tematikai skirta paroda „Eirenė – Pax. Taika antikiniais laikais“. Joje buvo pristatomi visų pirma eksponatai iš Senovės Graikijos bei Romos, tačiau galima buvo pamatyti ir molinių lentelių fragmentus su taikos sutarties, sudarytos apie 1259 m. pr. Kr. tarp Egipto ir hetitų valdovų, Ramzio II-ojo ir Hattušilio III-ojo, dantiraščio tekstu.

Ši taikos sutartis nebuvo nei pirma, nei paskutinė Senovės Artimųjų Rytų istorijoje, bet pirma tarp dviejų to meto supervalstybių. Ji nutraukė abiejų valstybių priešpriešą, trukusią kelis amžius ir kulminaciją pasiekusią apie 1274 m. pr. Kr. garsiojo bei iš istorinių šaltinių gerai mums pažįstamo Kadešo mūšio metu.

Priežastys, nulėmusios šios taikos sudarymą, užbaigusį ilgą kovą dėl įtakos Amurru krašte, dabartinio Libano šiaurėje ir Sirijos pietuose, buvo įvairialypės. Iš vienos pusės, alinantys kariniai konfliktai tarp dviejų panašaus pajėgumo valstybių sekino jų ekonominius resursus, visi buvo pavargę nuo nesibaigiančių karinių veiksmų; hetitai taip pat su nerimu stebėjo augančią Asirijos jėgą ir jos ekspansiją, todėl ieškojo sąjungininkų.

Iš kitos pusės, šios taikos sudarymas iš egiptiečių pusės nebūtų buvęs įmanomas be požiūrio į kaimynus bei požiūrio į save pakeitimo. Senovės egiptiečiai, kurie daugiau kaip pusę savo istorijos laikė savo kraštą tuo vieninteliu tikru pasauliu, iš visų pusių supamu priešiškai nusiteikusių, mažiau išsivysčiusių kultūrų, buvo priversti pakeisti požiūrį į tikrovę ir į senus priešus pažiūrėti kaip į lygiaverčius partnerius, gyvenančius po ta pačia saule. Šis pokytis buvo lėtas ir nelengvas.

Kiek galime atkurti iš išlikusių rašytinių ir dailės šaltinių, pakeisti požiūrį bei kartu jį pateisinti prieš dievus padėjo ir pasikeitusi karališkoji propaganda, vienas iš svarbiausių to meto politinių įrankių. Neatsitiktinai Sečio I, Ramzio II tėvo, kape Karalių slėnyje, taip vadinamoje Vartų knygoje, pirmąkart sutinkame Egipto kaimynus ir archetipinius priešus – libus, azijiečius ir nubus, pavaizduotus kartu su egiptiečiais, kurie kaip lygūs su lygiais džiaugiasi dievų globa.

Verta paminėti, kad šios Egipto ir hetitų sutarties buvo laikomasi ir geri santykiai tarp šių dviejų valstybių išliko iki pat hetitų valstybės žlugimo apie 1200 m. pr. Kr. Žinome, kad Merenptahas, Ramzio II sūnus, paveldėjęs sostą, siuntė hetitams grūdus, kai jų šalyje siautė badas Šuppililiumos II, paskutinio hetitų karaliaus, valdymo metu.

Taip, kaip Miunsterio taikos sudarymas tapo pavyzdžiu vėlesnėms taikos konferencijoms, taip taikos sudarymas tarp Egipto ir hetitų valdovų gali būti puikiu pavyzdžiu, kaip galima pasiekti susitarimą vardan santarvės, pakeičiant savo požiūrį į supantį pasaulį. Tai kartu gali būti ir vienas iš pavyzdžių ieškant sąlyčio taškų tarp egiptologijos ir dabartinės politikos.

Žinoma, egiptologų diskusijos vienos ar kitos konferencijos metu apie libų, nubų ar hetitų kalbų įtaką egiptiečių kalbai arba apie egiptietiškų dievybių paplitimo Arabijos pusiasalyje archeologinius tyrinėjimus neišspręs dabartinės Europos problemų, susijusių su identiteto paieškomis ar pabėgėlių krize. Taip pat ir senovinių specialybių studijavimas bei Senovės Artimųjų Rytų archeologiniai tyrimai neužaugins jaunų politikų, gebančių teisingai įvertinti situaciją ir priimti reikiamus sprendimus ateičiai.

Vis dėlto, platesniame universitetinių studijų kontekste bet kokia „siaura“ specialybė, ar ji būtų susijusi su tolima senove, ar egzotiška dabartimi, gali ir turi prisidėti prie šiuolaikiniam pasauliui reikalingų gebėjimų formavimo. Specializuotos žinios gali užtikrinti žmogaus ir šalies gerovę, bet tik platesnis išsilavinimas, atvirumas kitoms kultūroms bei pagarba kitokiems požiūriams užtikrins taiką ir santarvę.

Tokį išsilavinimą gali suteikti tik universitetas su plačia dėstomų dalykų ir vykdomų tyrimų visuma bei akademine laisve. Svarbų vaidmenį čia vaidina siūlomi bendrauniversitetiniai dalykai, suteikiantys studentams galimybę susipažinti su galbūt visai kitomis specialybėmis ir kitokiais požiūriais per įvairius istorijos, filosofijos ar kultūros aspektus. Dėstytojams tai yra kartu galimybė ir pareiga išeiti iš siauro savo specializacijos akiračio ir pasiūlyti savo auditorijai pažvelgti į aplinkinį pasaulį kitomis akimis. Taip ir pasivaikščiojimas po akademinį, daugiakultūrišką Miunsterio miestą bei dalyvavimas egiptologų konferencijoje gali įgauti daug platesnę prasmę dabartinės Europos iššūkių kontekste.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.