Studijų prorektorė L. Taparauskienė: pasitikėjimą privalome išsaugoti

460

Naujoji Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studijų prorektorė doc. dr. Laima Taparauskienė yra jau trečioji moteris rektoriaus komandoje. Prorektorė tikisi, jog jos patirtis technologijų moksluose bus naudinga plačiau pritaikant universiteto socialinį ir humanitarinį potencialą. Pašnekovės teigimu, ateitis – tarpdisciplininėse studijose, kadangi griežta takoskyra tarp mokslo krypčių nyksta, siekiama proveržio ir sinergijos bendradarbiaujant skirtingų mokslo sričių atstovams, o siaura specializacija nebeatitinka sparčiai kintančios visuomenės lūkesčių: „Kur baigiasi biologija, o kur prasideda inžinerija, šiandien jau ne taip paprasta atsakyti“. Apie studijas VDU, išsilavinimo iššūkius, akademinio pasaulio santykį su darbdaviais bei pasitikėjimo universitetais svarbą – pokalbis su prorektore L. Taparauskiene.

Jei visi būtų klausę „Nokia“ kompanijos

Pastaraisiais metais dirbote Aleksandro Stulginskio universiteto prorektore, o ir iki tol visa Jūsų mokslinė ir administracinė karjera buvo susijusi su minėta aukštąja mokykla. Dabar pradedate darbus plačios aprėpties universitete. Kokia Jūsų nuomonė apie VDU artes liberales, laisvųjų menų, tradiciją?

Išties, savo gyvenime teko skirti nemažai laiko specializuotiems dalykams, kuomet buvo skatinama gilintis į vieną ar kitą, bet siaurą sritį. Mano nuomone, giluminis srities išmanymas yra labai vertingas. Vis dėlto, aplinka, gyvenimo būdas, mus supančios technologijos keičiasi neįtikėtinai greitai ir šiandien turi būti labai atviras pokyčiams: ne tik tam, kad galėtum tobulėti, bet ir tam, kad išliktum. Alberto Einšteino mintis, kad vaizduotė yra svarbesnė už žinias, atskleidžia kūrybiškumo galią ir motyvuoja. Žinios yra nepakeičiamas pagrindas atsispirti, tačiau vien jų nepakanka.

Pastebiu, kad ir studentai pastaruosius dešimt metų puikiai supranta pokyčių esmę, todėl baigę, tarkim, inžineriją, dažnai papildomai lavina vadybinius, komunikacinius gebėjimus ir tęsia studijas socialiniuose moksluose. Manau, tai puiku, nes universalumas padeda prisitaikyti prie pokyčių, išlikti konkurencingais ir planuoti bent tris žingsnius į priekį. Taigi, ateitis – plačios aprėpties išsilavinimas, skirtingų mokslo krypčių išmanymas ir jų sinergija. Neatsitiktinai dar Viduramžiais užgimusi artes liberales studijų idėja yra tokia aktuali iki šių dienų ir taikoma visų žemynų aukštosiose mokyklose: nuo JAV iki Azijos. Būtent ji studijuojančiam suteikia laisvę rinktis ir įgyti universalų išsilavinimą.

Kaip tuomet reaguoti į dažnai girdimus verslo atstovų skundus, jog universitetai neparuošia gerų specialistų? Juk net ir universitetų reitingus lemia statistika, kiek absolventų dirba pagal specialybę.

Universitetinis išsilavinimas nėra vien tik tam tikros srities žinių įgijimas. Sparčiai besikeičiančių technologijų ir dinamiško verslo laikais, ypač svarbu ugdyti socialines kompetencijas ir gebėjimą nuolat mokytis. Kalbėtis ir išgirsti verslininkų patirtis bei lūkesčius yra svarbu, nes tokiu būdu universitetuose  galime atnaujinti studijų programų turinį, tobulinti mokymo ir mokymosi metodus, įtraukti socialinius ir specialiuosius gebėjimus formuojančių užduočių – verslo interesas šiandien taip pat neapsiriboja vien specialių gebėjimų darbuotojais. Kita vertus, įmonės vertina, kas jiems padėtų konkuruoti rinkose šiandien, tuo tarpu universitetuose privalome brėžti 5–10 metų trajektoriją į priekį. Kas būtų, jei aukštosios mokyklos būtų pildžiusios visus kompanijos „Nokia“ norus? Kas prisiimtų atsakomybę už parengtus, bet jau niekam nereikalingus specialistus?

Manau, kad universiteto pagrindinė misija – kritiškai mąstančios asmenybės ugdymas. Svarbu, kad žmogus gebėtų identifikuoti ir analizuoti problemas, rasti sprendimų, komunikuoti, dirbti komandoje, kūrybiškai panaudoti turimą informaciją, pažvelgti į analizuojamą situaciją iš šalies ir mokėtų keletą užsienio kalbų. Šiuo metu vis garsiau diskutuojama apie skiriamus prioritetus vienai studijų krypčiai, ar tai neveda prie kito kraštutinumo? Likę laisvi studijų krepšeliai technologijų moksluose rodo, jog drastiški sprendimai, neatsižvelgiant į švietimo ekspertų rekomendacijas, gali turėti neigiamų pasekmių ir neduoti laukiamų rezultatų. Turime matyti platesnį vaizdą. Idealu, kai vyksta dialogas ir ateities gaires kartu brėžia akademinės bendruomenės, darbdaviai ir verslo atstovai bei švietimo strategai.

Ateitis – tradicines ribas peržengiančios studijos

Ar turite planą, VDU studijų viziją?

Kadangi Vytauto Didžiojo universitetas formavosi orientuojantis į šalies kultūros, mokslo bei modernios ir laisvos visuomenės lūkesčius, tenkino ne kažkurios vienos interesų grupės poreikius, nėra jokios būtinybės imtis drastiškų permainų. Humanitariniai ir gamtos mokslai, menai ir technologijos, socialinės kompetencijos ir etinės vertybės – tai branduoliai, formuojantys universiteto identitetą. Visi šie dalykai yra vienodai svarbūs. Suprantama, turime reaguoti į visuomenėje vykstančias slinktis ir transformacijas, pasiūlyti naujų idėjų, tačiau keisti kryptį nėra tikslo.

Svarbu pažymėti, jog kokybiškos studijos formuojamos ant  tvirto mokslinio pagrindo, pasitelkiant turimus išteklius ir sukuriant kūrybišką aplinką, kurioje tiek dėstytojas, tiek studentas gali realizuoti savo lūkesčius. Taip pat svarbu suvokti, kas mes esame. Negali imti ir sugalvoti, kad štai, rengsime medikus. Ir toliau dirbsime ten, kur esame itin stiprūs – humanitariniuose, socialiniuose, tarpdisciplininiuose moksluose. Tiesa, galime ir turime prisiimti atsakomybę dėl studijų kokybės kultūros ugdymo, svarstyti studijų programų turinį ir įvairovę, užtikrinti sklandų studijų proceso organizavimą ir pan. Ko gero dar ne kartą grįšime prie priėmimo į studijų kryptis, o ne į konkrečias studijų programas, idėjos. Šiandien, nepaisant siekio užtikrinti tarpdisciplinines, tarptautines studijas, Lietuvos švietimo sistema per anksti bando viską sudėlioti į lentynėles, įsprausti moksleivį, studentą į tam tikrus rėmus, paliekant galimybę rinktis tik vieną ar kitą dalyką, formą, kryptį. Būtina palikti daugiau laisvės ir pasirinkimo teisės ugdymo procese, pavyzdžiui, galimybę pačiam studentui rinktis konkrečius modulius, apsibrėžti savo interesus. Džiugu, kad VDU per artes liberales principą ir eina šiuo keliu.

Dabartinis laikotarpis atneša naujų galimybių – universitetų integracija, tarpdisciplininės studijos, mokslininkų sinergija. Skaitmenizacija, duomenų masyvai, nuotoliniu būdu valdomos tiksliosios technologijos, aplinkosauga, klimato kaita ir t. t. – tai iššūkiai, kurie sukuria prielaidas realiai  sinergijai tarp žemės ūkio mokslų, gamtos mokslų ir matematikos, informatikos bei inžinerinių mokslų. Kita vertus, be socialinių inovacijų šių iššūkių valdymas dažnu atveju yra sunkiai įmanomas. Būsime stiprūs ir tokiose aktualiose srityse, kaip bioekonomika, bioinžinerija, atsinaujinanti energetika, klimato kaita ar darnus vystymasis.

Kodėl svarbu pasitikėti universitetais

Prakalbote apie aukštojo mokslo reformą. Gal stojimo rezultatai jau leidžia daryti tam tikras išvadas, apibendrinimus?

Sąlygos Vytauto Didžiojo universitetui nebuvo palankios – švietimo reforma visuomenėje pasėjo nežinią ir nerimą dėl ateities, buvo sugriežtintos stojančiųjų į aukštąsias mokyklas sąlygos, o ir valstybės finansuojami krepšeliai paskirstyti akivaizdžiai tiksliųjų mokslų naudai. Vis tik, net ir esant tokioms aplinkybėms, VDU šiais metais pritraukė net 13 proc. daugiau studentų, o kai kurios studijų programos sulaukė 5–6 pretendentų į vieną vietą – tai vieni geriausių stojimo rezultatų tarp šalies universitetų šiais metais. Didelį stojančiųjų susidomėjimą, manau, lėmė ir plati universiteto aprėptis, unikalios studijų programos, gebėjimas pajausti ir atliepti visuomenės poreikius, tendencijas. Išryškėja aiški žinutė – universitetas turi visuomenės ir dabartinės kartos pasitikėjimą. Jaučiu didelę atsakomybę saugoti ir stiprinti VDU autoritetą – visi žinome, kaip sunku sukurti gerą vardą ir kaip lengva jo netekti.

Kyla natūralus klausimas, ar apskritai valstybei verta bandyti reguliuoti, riboti žmonių pasirinkimą? Juk šių metų stojimai akivaizdžiai parodė, kad tokios pastangos neduoda rezultatų – nepaisant krepšelių paskirstymo, žmonės mieliau rinkosi socialinius mokslus, net jeigu patys ir turės už juos susimokėti.

Gali kiek nori didinti valstybės finansuojamų technologinių, inžinerinių studijų vietų skaičių aukštosiose mokyklose, tačiau tai neduos jokio rezultato. Pradedama ne nuo to galo – juk pagrindas yra mokykla. Jei mažiau nei dešimtadalis abiturientų renkasi fizikos, chemijos, IT egzaminus, o absoliuti dauguma – istoriją, geografiją, neskaitant privalomųjų valstybinių brandos egzaminų, kaip galima tikėtis, kad tiksliųjų mokslų vietos universitetuose bus užpildytos? Žinant situaciją mokyklose nė kiek nestebina faktas, kad daug technologinių ir inžinerinių mokslų programų liko neužpildytos arba sulaukė vieno pretendento į vieną vietą. Reikia matyti visą švietimo ekosistemą, moksleivių pasirengimą ir bendrojo ugdymo turinį,  ne tik universitetą.

Apskritai kalbant apie reguliavimą, tai ilgametė ir labai skaudi Lietuvos švietimo problema. Politikos formuotojai nepasitiki akademine bendruomene, ypač akivaizdus siekis kontroliuoti, primesti, iš viršaus nuleisti vieną ar kitą drastišką sprendimą. Universitetų atžvilgiu dažnai skrieja kritika, tačiau vertėtų paklausti, kodėl esame tokioje situacijoje? Neįtikėtina, bet kai priiminėjami strateginiai sprendimai, akademinė bendruomenė dažnai lieka nuošalyje. Manau, atviresnis dialogas, įsiklausymas, įtraukimas padėtų išvengti nemažai klaidų ir leistų pasiekti kur kas geresnių rezultatų.

Dėkoju už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.