Propagandinis koronaviruso karas

Prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedra

Jis jau prasidėjo, tačiau kol kas mes jį sunkiai skiriame nuo pasaulį ištikusios krizės, mirčių, ligos, šeimų dramų ir egzistencinių atradimų. Albertas Camus, rašęs apie marą Alžyro mieste Orane, nesusidūrė ir nemąstė apie situaciją, kai kiekvieno vienatvę, savo nuopolio ir prisikėlimo mąstymą, kovą su absurdu nutrauks ir užgrobs masyvūs manipuliaciniai ryšiai su visuomene, propaganda, informaciniai karai. Kiekviena ministerija, vyriausybė nori pasirodyti nekaltos, o didžiosios šalys, tokios kaip Rusija, Kinija ir JAV, puikiai supranta, kad prasidėjo informacinis koronaviruso karas, kuris šiandien vykdomas humanitarinės inžinerijos ir atitinkamai humanitarinės pagalbos forma.

Kad suprastume šį masinio įtikinėjimo ir politinės manipuliacijos būdą, reikia atskirti atjautos veiklą, humanitarinę pagalbą ir propagandą humanitarinės inžinerijos forma. Tai nėra tas pat. Mūsų bendruomeninis gyvenimas nuo seniausių laikų yra neatsiejamai susipynęs su atjauta ir veiklia pagalba. Be jų nebūtų visuomenės ir žmonijos. Atjautos veikla nėra humanitarinė pagalba, o giliai asmeninis ir egzistencinis dalykas, kuris per amžius gelbėjo žmones. Atjautos priemones ypač gerai suprato ir išpuoselėjo krikščioniškos ir islamo bažnyčios, institucionalizavo jas, sukūrė misijų ir mokyklų tinklus ir taip, pamažu, atjautos darbą susiejo su religine propaganda.

Humanitarinė pagalba yra kas kita: 10 proc. – atjautos, 80 proc. – socialinės inžinerijos perdarant visuomenę ir 10 proc. – propagandos. Tačiau proporcijos gali keistis. Parašyta daug straipsnių ir tyrimų apie gerais ketinimais vedinos humanitarinės pagalbos ilgalaikes pražūtingas pasekmes besivystančių šalių ekonomikai ir socialinei aplinkai. Pavyzdžiui, geri ES ketinimai stabdyti pabėgėlių srautus smarkiai paskatino prekybą žmonėmis Afrikos ir Azijos šalyse. Augantis socialinės inžinerijos ekonominis, politinis, net karinis interesas manipuliuoja atjauta, paverčia ją „interesu“. Tada humanitarinė pagalba tampa jau nebe atjauta (jai pakaktų bažnyčios misijų ar mūsų asmeninio pasiaukojimo), o socialine inžinerija ir propaganda. Propaganda užsideda atjautos kaukę ir, slapta engdama žmones vienur, kitur jiems pagelbėja ir reikalauja šlovės. Tiesa ir melas mėgsta persirenginėti vienas kito drabužiais ir tikrinti žmonių pastabumą. Koronavirusas propagandiniam karui – puiki proga. Visas pasaulis karantine ir pasodintas prie kompiuterių ar televizijos ekranų. Idealus šansas. Trukdo tik kalbų įvairovė ir korporatyvinė kanalų cenzūra. Tačiau tai tik techninė ir finansinė problema.

Humanitarinė pagalba yra politiškai ir ekonomiškai prieštaringas dalykas. Kai ji virsta tik socialine inžinerija, o ne kokio kunigo misija, ji ne skatina ligonį pasigaminti maistą pačiam, o priveža ir sugirdo tiesiai į burną. Tada ligonis tampa priklausomas. Trumpalaikiu krizės atveju tokia pagalba padeda, ilgalaikiu – yra žalinga. Ji padeda ir kenkia vienu metu, todėl yra puiki propagandos priemonė, tik reikia ją tinkamai išviešinti, filmuoti, demonstruoti, parodyti, kodėl kiti nepadeda ir yra niekšai.

Devyni Rusijos lėktuvai IL-76 nusileido Italijoje kimšte prikimšti būtinos kovai su virusu įrangos, medžiagų, kartu su patyrusiais virusologais, epidemiologais, užgrūdintais ebolos, SARS ir kitų virusų apimtuose kraštuose, ir cheminės gynybos kariniu daliniu. Nusileido NATO šalyje, nes nei NATO, nei JAV regimai nepadeda. Priešingai. Medijos parodė, kaip JAV bandė pirkti ir pasisavinti Vokietijos medikų atrastą vakciną be teisės patiems ją platinti Europoje, arba iš Italijos norėjo išvežti daug testavimo komplektų. Šiame negatyviame informacijos fone, kai visi sėdi prie televizijos ekranų, nusileido Rusijos lėktuvai su realia pagalba. Tikrai – efektinga.

Padėti kenčiančiam labai svarbu, ir čia Rusijai ir Kinijai galima būtų dėkoti. Ir italai dėkoja. Nei vienas jų nerašo ir neprisimena Rusijos humanitarinės pagalbos vilkstinių į separatistines Donbaso ir Luhansko respublikas 2014-2018 metais. Tik vėliau, jau kokiais 2017-aisiais, daugeliui, ne tik Ukrainai, tapo aišku, kad humanitarinė pagalba yra karinės, propagandinės operacijos dalis, hibridinio karo elementas, nors ir iš tiesų tam tikram badaujančių šeimų, vaikų kiekiui padėjo ir net gaivino vietos, pirmiausiai karo, mediciną.

Taigi, humanitarinė pagalba pasirodo su dviem priedais: su inžineriniu visuomenės konstravimu, kenkiant ar skatinant ekonomiką, ir su propaganda, perskirstant geopolitinės įtakos zonas. Humanitarinės pagalbos forma nuo žiūrovų paslepia tai, kad tuo pačiu metu jie yra įtikinėjami, prieš juos vykdoma informacinė ataka. Tačiau dažnas žiūrovas atsakys: „Man tai nerūpi – juk svarbiau išgelbėti šeimas, įveikti virusą“. Ir jie teisūs, šiandien tai tikrai svarbiau. Tačiau rūpintis turi ES, tam ji ir sukurta. O jei seksime medijas, ES beveik subyrėjo į atskiras šalis, kurios viena su kita kovoja dėl reagentų, kaukių ir koridorių. Šis subyrėjimas pateikiamas kaip pralaimėjimas, o ne kaip efektyvumas, kurio neturi ir JAV. Jos kur kas blogiau atsiskiria viena nuo kitos, žymiai sunkiau vykdo epidemologinę segregaciją. Tas pat ir su Rusijos federacija, kur federalinės apskritys neturi jokios savęs izoliacijos galimybės. Tačiau ES negeba parodyti šio savo pranašumo, kurį mato kiekvienas rimtesnis analitikas. Ir taip yra todėl, kad ES vis dar nedalyvauja informaciniame koronaviruso kare.

Rusijos vizualiai įspūdinga pagalba turėjo parodyti, kad JAV ir ES globaliu požiūriu yra mažaveiksmės. Prieš tai su lygiai tokia pat misija atvyko Kinijos humanitarinė pagalba kartu su medikais epidemiologais. Tačiau Kinijos humanitarinė propaganda buvo nukreipta tik prieš JAV. Kinija nori matyti ES vieningą ir ji nedaro žingsnių, nukreiptų prieš NATO, suprasdama Aljanso reikšmę palaikant globalią taiką. O Rusija ir JAV – skirtingai sumetimais – norėtų skaldyti ir valdyti. Ir čia problema. Trys jėgos – Turkija, JAV, Rusija – skirtingomis kryptimis ir skirtingu interesu klibina sustingusią NATO ir ES vienybę.

Žiūrovai beveik nemato, kad ES organizuoja bendrus, daug kartų didesnius nei Rusija ir Kinija, medicinos priemonių gamybos ir paskirstymo projektus, rūpinasi tiekimo koridoriais, tarpininkauja ES šalių konfliktuose, organizuoja milžiniškų kiekių medikamentų pirkimus (kuriuose Lietuva dėl Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijos problemų yra pasyvi). Tačiau ES pagalbos propagandinis efektas yra labai menkas – iš „Brexito“ taip ir nebuvo pasimokyta. ES biurokratai nemoka vesti informacinių karų. Televizijos „Eurokanalas“ – beviltiškas: parengtas reportažas sukamas valandų valandas, beveik nėra jokios aktualios savikritikos ir kitų kritikos. Lygiai tokie pat biurokratiškai beviltiški ir ES informacijos centrai, parodę visišką savo impotenciją „Brexito“ metu. Tačiau ir atskiros ES šalys, taip pat ir Lietuva, nesirūpina ES propaganda. Atrodo, kad tai svetimas reikalas. Tuo Kinija, JAV, Rusija ir naudojasi. Į tai, savitiksliai, nuolatos nurodo ir Iranas, pabrėždamas norą matyti ES vieningą. Tai didžiulė ES politinės savivaldos problema su iliuziniu tikėjimu demokratijos mesianizmu.

Gali būti taip, kad pasibaigus koronaviruso krizei išvysime politinę ES krizę: šalių nepasitikėjimą viena kita, norą išeiti iš ES, pakartoti „Brexitą“, didėjantį šaltumą tarp JAV ir atskirų ES šalių, sankcijų Rusijai sušvelninimą. Koronaviruso humanitarinė inžinerija atvers „Huawei“ kelią į Europos širdis ir JAV negalės nieko padaryti – čia ji pralaimėjo. Bus abejojama NATO vaidmeniu ir JAV lyderyste, labiau pasitikima atskirų šalių kietos rankos politika, o Kinijos bei Rusijos populiarumas išaugs, jei tik pati Rusija nenusiris į chaosą. Jei tik… Propagandinis karas tik prasideda. Greitai IL-76 humanitarinės pagalbos informacinis efektas išblės. Kiekvienas karas reikalauja atakų atnaujinimo, o ne žygių prisiminimo. Todėl į infokarus reikia labai daug investuoti, o ištekliai riboti.

Taigi, krizė yra prasmės ir tiesos pasirodymo laikas, tačiau kartu su daugybe melagingų šešėlių, mimikrijų. Karūnos viruso plitimas yra globali krizė, kuri gilėja, todėl jos žadinamos tiesos yra ne tik egzistencinės, ne tik asmeninis susidūrimas su absurdu. Prasideda ir nauja geopolitinė kova dėl pasaulio įtakų pasidalijimo. Neregimo fronto linija vėl persikelia iš Sirijos ir Irako į Europą, į patį jos centrą. Karantino uždaryti žmonės ne tik kalbasi apie savo gyvenimą, bet ir žiūri. Žiūri naujienas ir tokiu būdu sugeria visą nirtulį, melagingas viltis ir propagandą. Kažin ar kada buvo palankesnis laikas globalinei propagandai: per prievartą visus susodinti prie televizoriaus ar kompiuterio ekranų ir audrinti, audrintis matant vaizdus ir girdint įtikinėjimo žodžius. Mirtys yra laikas prakeikti ir laiminti. Padėkos žodžius mes skiriame pasiaukojantiems medikams, savanoriams, žurnalistams, kurių dėka sveikstame, valgome ir matome. Tačiau čia pat rengiami ir skleidžiami įtikinėjimo reportažai, kurie skatina žmones kažką kryptingai prakeikti, o kažką pamilti ir laiminti. Ir šis prakeikimas yra adresuojamas ne tik savo vyriausybėms, sveikatos ministrams, bet ir visai ES ir JAV. Kol kas Vakarų pasaulis pralaimi šį propagandinį karą.