Prof. M. Teresevičienė: „Mokomės visur, kur tik esam“
Balandžio 9 d. VDU Socialinių mokslų fakulteto profesorė, Edukologijos katedros vedėja Margarita Teresevičienė šventė jubiliejų. Ši mokslininkė Vytauto Didžiojo universitete dirba nuo pat jo įkūrimo, 2006–2008 metais ji buvo VDU Senato pirmininkė. Šiandien, įsisukusi darbų sūkuryje, profesorė sutiko pasidalinti mintimis apie savo pasirinktą gyvenimo kelią ir tuos, kurie padėjo jai šiuo keliu eiti pirmyn.
Sakoma, geriausias universitetas ir pats reikliausias mokytojas – gyvenimas. Už kokias šio mokytojo pamokas šiandien labiausiai norėtumėte padėkoti? O gal savo didžiausiais mokytojais laikote savo kelyje sutiktus žmones?
Didžioji mano darbingo gyvenimo dalis prabėgo VDU. Buvau tarp pirmųjų, kurie atėjo dirbti į ką tik atkurtą universitetą, dar 1990-ųjų pradžioje, ir esu jame iki šiol. Tada man tiesiog pasisekė, kad galėjau geriausias savo profesines pamokas išmokti šiame universitete. Čia susipažinau su Temple universiteto (JAV) profesoriumi (dabar VDU garbės profesoriumi) Vytautu Černiumi. Jis atvažiuodavo bent du kartus per metus prisidėti atkuriant universitetą, dirbti su mokytojais, studentais. Jam asistuodavau, organizuodavau vasaros mokyklas Lietuvos mokytojams, tuo pačiu mokiausi iš jo dirbti su suaugusiaisiais, organizuoti grupinius projektus, skatinti kaitą mokyklose. Tai, kas dabar daugeliui mūsų jau tapo kasdienybe, tuomet buvo tikras atradimas ir iššūkis. Kartu su prof. V. Černiumi kūrėme pirmąją edukologijos magistrantūrą, kuri daug kartų transformavusis išliko iki šiol. Tolerancijos ir pagarbos kitam žmogui pavyzdys buvo šio bendro darbo leitmotyvas.
Kita asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką ne tik mano gyvenime, bet ir Universitete, buvo mano kolega, profesorius, dekanas, prorektorius a. a. Rimantas Laužackas. Abu buvome edukologai, bet jis visada mokėjo įžvelgti giliau, plačiau, numatyti kelis žingsnius į priekį, rasti auksą pelenuose. Nors sunkiai man sekėsi to mokytis, bet dirbti šalia tokio žmogaus buvo tikra gyvenimo dovana. Gebėjimas įvertinti dedamas pastangas, strateginis mąstymas ir diplomatija buvo esminiai dalykai, dėl ko ne tik mane, bet ir daugelį kitų paskatino pasitikėti savo jėgomis, patikėti kuriamais projektais, atrasti naujų sričių. Kartu dirbant buvo pradėta edukologijos doktorantūra, surengta keletas tarptautinių konferencijų, publikuotos monografijos, parengta daugybė tarptautinių ir nacionalinių projektų.
Tai tik dvi svarbiausios asmenybės, bet man visada buvo labai svarbūs žmonės su kuriais dirbu: mano kolegos, doktorantai. Jų daug ir be jų darbo, pagalbos, paramos ir palaikymo niekas nevyktų. Visi esam dalyviai daugelio tinklų, kurie tai susikuria, tai išyra, jie didesni ar visai mažučiai. Tos šiuolaikinio gyvenimo tinklinės struktūros leidžia rinktis su kuo ir ką norime dirbti, leidžia pasirinkti mėgiamus žmones, inicijuoti ir įgyvendinti idėjas. Aš dėkinga visiems bendraminčiams už bendrą darbą.
Jūsų mokslinių tyrimų sritis – pats mokymosi procesas. Kuo jus sudomino ir sužavėjo edukologija?
Tikrai taip, mano tyrimų sritis – suaugusiųjų mokymosi procesas. Mano studijų metais, kurios dar vyko iki Lietuvos nepriklausomybės, mokymasis beveik nebuvo tyrinėjamas. Svarbiausia buvo mokymas, o ir tokie tyrimai sunkiai skynėsi kelią net į aukštąją mokyklą.
Edukologija mane žavi savo platumu, tuo, kad ji vystosi kartu su besikeičiančiu gyvenimu. Mokymasis vyksta visur kur tik mes esam, ar mes sėdime universiteto suole, ar kylame karjeros laiptais, ar keliaujame į kitas šalis, virtualiai bendraujame, ar tiesiog maloniai leidžiam laiką šeimoje. Tai nepriklauso nuo mūsų amžiaus, įsitikinimų, turimo išsilavinimo. Mokymosi fenomenas patrauklus tuo, kad nėra vienintelio atsakymo visiems gyvenimo atvejams, kad jis yra procesualus, kontekstualus, kad jis turi daug pavidalų, formų ir dimensijų. Bet jis yra esminis mūsų gyvenimo, karjeros, gerovės variklis, suteikiantis gyvenimui prasmę ir spalvą, todėl vertas tyrinėti ir ieškoti atsakymų.
Gimėte po Avino ženklu. Pasak astrologų, šio ženklo žmonių galvoje nuolat kirba tūkstančiai idėjų ir planų. Ar jaučiate, kad tai būdinga ir Jums? Kokius tikslus esate užsibrėžusi ir kokias idėjas labiausiai norėtumėte įgyvendinti artimiausiu metu?
Tikrai turiu planų ateičiai, nors ir ne tūkstančius. Išmokau per daug neužsigriebti, nes idėjos neįsigyvendina savaime, visada tenka paplušėti. Artimiausiu metu reikia pabaigti tarptautinius projektus, susijusius irgi su suaugusiųjų mokymusi, atvirų mokymosi išteklių naudojimu siejant universitetą ir darbo rinką. Rengiam bendrą knygą su A. Puškino universiteto Sankt Peterburge kolegomis, kuri bus baigta dar šį pavasarį.
Dėkojame už interviu ir linkime, kad visų Jūsų darbų ir planų bures pūstų tik palankiausi sėkmės vėjai!
Jubiliatę kalbino Laura Barzdaitienė
