Prof. G. Subačiaus paskaitoje – virtuozo S. Daukanto ortografija
Lapkričio 14 d., ketvirtadienį, 14 val., Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25, III a.) vyks vieša paskaita „Simonas Daukantas – rašybos virtuozas“, kurią skaitys Ilinojaus universiteto Čikagoje Lituanistikos katedros profesorius Giedrius Subačius, 2019 m. LR švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigtos premijos išeivijos mokslininkams laureatas.
„Dabartinė rašyba mus suvienodino. Tą patį žodį taip pat rašome. Anksčiau, iki bendrinės kalbos įsitvirtinimo XIX a. antrojoje pusėje, rašyba turėjo individualių bruožų. Iš rašybos galima buvo spėti, kieno tekstas prieš akis: Jurgio Pabrėžos ar Jurgio Platerio, Simono Stanevičiaus ar Simono Daukanto. Rašyba buvo kaip DNR – unikalus asmens kodas. Maža to – kartais ir to paties autoriaus rašyba buvo įvairi, skirtingais kūrybos etapais įgaudavo naujų bruožų. Tokia rašyba – tai tarsi nestabili, mutuojanti DNR. Ir kaip tik tokia ypatinga įvairove pasižymėjusi buvo Daukanto ortografija. Galbūt pati nenuosekliausia ne tik tarp XIX a. lietuvių autorių, bet ir visoje lietuvių kalbos rašto istorijoje“, – G. Subačius rašė monografijoje „Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834)“ (Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2018 m.).
Giedrius Subačius paskaitoje kalbės apie individualią, kupiną variacijos ir nepastovumo S. Daukanto ortografiją. Tarpsniais Daukantas iš dalies taikėsi prie Prūsijos lietuviškų raštų, tarpsniais rašybą keitė dėl estetinių grafinių sumetimų, dažnai negalėjo liautis modifikuoti savo paties modifikacijų. Tokia rašyba netiko nei M. Valančiui, nei K. Nezabitauskiui, nei A. Baranauskui, nei aušrininkams. S. Daukantas sukūrė tautos projektą, kurio pamatas buvo lietuvių kalba, tačiau konkretus jo kalbos, rašybos modelis buvo atmestas. Tarsi tai nujausdamas, ortografiją S. Daukantas ir laikė eksperimentavimo erdve – pats lietuvių kalbos pasirinkimas buvo svarbesnis nei konkreti grafinė jos raiška.
