Rytis Bulota

VDU politikos mokslų daktaras

Pirmaisias metai universitetas priklausė mums

Su politikos mokslų daktaru, VDU filosofijos destytoju, rokos grupės bosistu ir vokalistu, bei antros kartos universiteto studentu kalbames apie filosofiją, muziką, laisvę universitete ir panašumus tarp koncertų ir paskaitų.

Filosofija labai platus mokslas, besišakojantis į daugelį srovių. Kuri filosofijos srovė jums artimiausia?

Tvirtai galiu pasakyti, jog man artimi tokių filosofų kaip Josiah Royce, Richard Rorty mintys ir idėjos. Individo teisės ir laisvės yra pati svarbiausia vertybė, todėl galima sakyti, jog idėjiniu, politiniu požiūriu esu liberalas, nors ekonominiais klausimai nesu grynakraujis liberalas ir nesutinku su kai kuriomis ekoniminėmis neo-liberalų nuostatomis.

Kaip filosofija ir buvimas filosofu įtakoja kasdieninį gyvenimą?

Jausčiu  stirpią filosofijos įtaką, ypač, kuomet vertinu savo veiklą ar svarstau, ką galima daryti, o ko negalima. Dažnai gyvenime iškyla moralinių dilemų. Aš sakyčiau, kad filosofinis pagrindas yra labai svarbus, nes tai – rėmas, į kurį telpa mano vertinimai ir mąstymas. Iš kitos pusės, į kai kuriuos dalykus per daug pradedu gilintis ir svarstyti kas yra gerai, kas – blogai, kaip reiktų elgtis, o kaip nesielgti.

Filosofija, taip pat,  įtakoja ir muziką. Nors mūsų tekstai nėra labai politiniai, tačiau jie – susiję su įvairiomis politinėmis, filosofinėmis problemomis, kurias perteikiame per mūsų individualią perspektyvą.

Jaunystėje jums nebuvo svetimos maištingos pankų idėjos. Kiek tokio pankiškumo išlikę jūsų gyvenime?

Manau, jog išliko patys pagrindiniai elementai, pavyzdžiui, jog komercija yra blogai. Taip pat, kad tai kas yra tau iš tikrųjų aktualu, svarbu ir ko tu nori, o ne finansinis atlygis – pagrindinis kriterijus renkantis veiklą. Toks požiūris man ir dabar yra labai svarbus ir sakyčiau, jog jo įtaka sumažėjo tik kai kuriose gyvenimo srityse.  Be abejo, sukūrus šeimą neišvengiamai atsiranda įvairios atsakomybės, tenka prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Kartais jaučiu, jog elgiuosi ne autentiškai ir jeigu turėčiau pasirinkimą – elgčiausi visiškai kitaip. Pankiškas palikimas jaučiasi visuomeninės sėkmės ar nesėkmės vertinime. Pavyzdžiui, faktas, jog vienas užima kokias nors pareigas, turi pinigų – nėra kriterijus vertinant sėkmę. Statusas ir turtai nebūtinai sukelia pagarbą. Pagarba atsiranda, jeigu aš žinau, kad tas žmogus to siekė, tai yra jo tikras noras. Tuomet, žinau, jog jis pasiekė savo asmeninių tikslų. Bet jeigu aš žinau, kad jis autentiškai yra visai kitoks ir jam būtų daug įdomiau užsiimti kūryba, tačiau jis to nedaro ir yra nelaimingas, nors užima kažkokias pareigas, turi daug pinigų ar yra sėkmingas verslininkas – aš ir žiūriu į jį kaip į nelaimingą žmogų. Tiesa pasakius, kai aš matau žmonės gyvenančius hierarchijoje, man darosi jų gaila, nes jie labai įsprausti į rėmus ir jie neturi tokios laisvės ir pasirinkimo galimybių, kurias turi išlaikantys atstumą nuo hierarchijos. Tokį požiūrį, be abejonės, įtakojo ir pankrokas.

Koks jūsų grojamos muzikos stilius?

Sunku pasakyti. Mūsų muzika turi labai daug įtakų, todėl stengiamės įvardinti abstrakčiai – heavy rock ir viskas. Tai tikrai yra sunkusis rokas, bet yra ir metalo, pankroko, progresyvaus roko ir post-roko įtakų – mes savęs neribojame. Netgi pavadinimą galvodami žiūrėjome, kad jis neįpareigotų, į kažkokius rėmus neįspraustų. Jeigu pasivadini „Cannibal Corpse“, tai automatiškai turi metalą grot.

O kaip atsirado jūsų grupės pavadinimas?

Pavadinimas atsirado paprastai: buvo tokia kavinė „Pakalnė“, kurioje mes, pirmųjų kartų VDU studentai, sėdėdavom. Išvertėme pavadinimą į anglų kalbą ir taip išėjo.

Kurios kartos studentus turite omenyje?

Aš priklausau antrajai VDU absolventų laidai. Toje „Pakalnėje“, kuri buvo kitoje gatvės pusėje priešais dabartinę „Pompėją“, studentai lankėsi bent dešimt metų. Vėliau keitėsi pavadinimai, vyko ir šokių muzikos renginiai. Man atrodo, net „RyRalio“ ten savo renginius pradėjo daryti. Dabar ten nieko nėra.

Jei gerai supratau, pirmiau atsirado VDU, o tik po to muzika?

Ne. Pradėjau groti grupėse, kai man buvo apie šešiolika metų. Jų buvo visokių. Pirmoji buvo pankroko grupė „Pionieriaus garbės žodis“. Kalbant apie lietuviško roko vystymąsi, buvo toks pankroko festivalis „Purvina žiema“, kuriame grojome – tai buvo tarsi įkvėpimas jauniems žmonėms, po šio festivalio atsirado labai daug grupių. Vėliau mes dar turėjome tokią grupę „Delirium tremens“ su kolega Vikiu, pirmosios VDU laidos studentu. Tačiau mes susipažinome dar gerokai prieš universitetą, tik kartu groti pradėjome jau studijuodami – per universiteto karnavalus ir panašiai. Žodžiu, tos sąsajos stiprios, bet muzika prasidėjo anksčiau.

Kaip suprantu, pradėjote groti dar sovietmečiu – ar tuo metu rokas buvo maištas? Ir ar nekildavo dėl to problemų?

Na, vaikščiodavau su ilgais plaukais, o auklėtoja ar dar kas nors nuolat aiškino: „Kada eisi apsikirpti?“. Tekdavo ir karinio parengimo pamokose pamokymų išklausyti. Kai galų gale jie mane įspraudė į kampą, nuėjau ir nusikirpau radikaliai – smilkiniai buvo išskusti… Turėjome tokį pavaduotoją – neatsimenu jo pavardės, bet buvo toks įkyrus, kad mes jį vadinome pašinu. Atėjo jis į mano klasę, pažiūrėjo į mane, sėdintį su ta šukuosena, ir sako: „O kas čia toks pas mus „papankęs“?“. Tai va tokios problemos ir būdavo. Be to, kai sėdėdavome Laisvės alėjoje, prie „Laumės“, visada buvo tikimybė, kad tave pačiups milicininkai, nuveš kur nors į tarpuvartę ir nukirps plaukus. Bet iš kitos pusės, vis tiek jau buvo prasidėjusi „perestroika“, viskas buvo laisviau. Nepradėsiu gilintis į tą istorinę pusę, nes mes kartu su TSPMI visai neseniai pabaigėme projektą apie Sąjūdį, kuriame nemažai vietos buvo skirta ir rokui. Man viskas dar šviežia ir galiu užsivedęs apie tai kalbėti keturias valandas.

Ar universitetas keitė, darė įtaką muzikai?

Nesakyčiau, kad darė tiesioginę įtaką, bet kultūrinė terpė buvo labai gyva. Pirmieji metai VDU buvo tokia anarchija, bet iš gerosios pusės –  universitetas priklausė mums, studentams. Mes ten galėjome daryti ką norėjome. Tarkim, pasibaigus pirmiesiems mokslo metams, po antro kurso (vyresni jau prieš tai mokėsi) sugalvojome, kad Didžiojoje salėje reikia surengti šokius. Nuėjome į „Šilelio“ kultūros namus – laiptais pakilome į viršų, pasiėmėme aparatūrą, nusinešėme ją į apačią. Aišku, viskas buvo už dyką, mes visus renginius darydavom dėl smagumo.

Tuo metu niekas nebesiklausė jokių Povilaičių ir taip toliau – tai buvo visiškai pasenęs ir numiręs reikalas, o mes pagalvojom, kad čia labai juokinga – turbūt hipsteriai buvo ir tais laikais – ir surengėme diskoteką, pavadinę ją „Lietuviškos muzikos švente“. Joje grojo tik senos dainos: S. Povilaičio, N. Paltinienės ir taip toliau… Apsirengėme retro stiliumi su platformomis, kaklaraiščiais, kuriuos vadino „kastuvais“… Taigi, ne tik grojome, bet ir organizavome tokius renginius.

Ar kada nors per visus tuos metus, nuo šešiolikos ir dabar, buvo nutrūkusi muzikinė veikla?

Ne, nebuvo. Na, aišku, aš gana daug mokiausi užsienyje: pusantrų metų Danijoje, pustrečių metų Norvegijoje. Būnant svetur viskas šiek tiek sustoja, bet sugrįžti atostogų kokiam mėnesiui ar keliems ir vėl pagroji, tada vėl išvažiuoji. Tačiau muzikinė veikla niekada nebuvo visiškai nutrūkusi. Visuomet veždavausi ir savo gitarą, todėl nebuvo tokių laikotarpių, kai visai negrojau.

Šiuo metu pastebiu ateinančius studentus, kurie panašesni ne į studentus, bet į rimtus suaugusius karjeristus. Ar nebuvo atsiradę balsų iš šono, kurie būtų sakę, jog laikas surimtėti?

Ne, ne, ne. Greičiau atvirkščiai. Vyresni kolegos, tarkim, universitete – prof. Egidijus Aleksandravičius, prof. Leonidas Donskis – labai palaiko, jie tai vertina kaip pliusą, kad esi įvairiapusis žmogus. Kita vertus, mano veikla labai atskirta, stengiuosi, kad tie dalykai nesimaišytų: universitetas yra universitetas, o muzika yra muzika. Aišku, kartais į koncertus ateina ir studentai. Bet nė karto negirdėjau, kad kas nors sakytų: „Tau reikėtų nebegroti“.

Šių dviejų veiklų atskyrimas išeina savaime, ar tą atotrūkį stengiatės kažkaip palaikyti?
Taip išeina savaime, bet ir pats stengiuosi, kad atsiskirtų šiek tiek, nors kažkokių sąmoningų pastangų nededu.

Ar kuriai nors šių veiklų teikiate pirmenybę? O gal jos abi daugiau mažiau tiek pat svarbios?

Sakyčiau, kad man vienodai svarbios abi. Bet manau, kad jei neturėčiau akademinės veiklos ir reikėtų vien tik groti, būtų labai nuobodu.

Bet atvirkščiai irgi?

Taip, atvirkščiai irgi. Na, bet akademinei veiklai duočiau 55 % reikšmės, o muzikai – 45 %. Pirmasis klodas šiek tiek svarbesnis, bet labai nedaug.

Pakalbėkime apie akademinę veiklą: kokia sritis, sferos domina labiausiai?

Jeigu man reikėtų save įvardyti akademinėje terpėje, sakyčiau, jog esu dėstytojas. Aišku, tenka dalyvauti įvairiuose tyrimų projektuose ir jie yra įdomūs, bet visgi akademinėje terpėje mane labiausiai traukia dėstymas.

Visgi, šias veiklas galima šiek tiek susieti – tiek dėstyme, tiek muzikoje (ypač vokalistui) reikalingas tam tikras oratorinis menas. Juk turėtų būti tam tikrų sąsajų?

Taip, jų yra. Tarkim, kartais būna, kad perskaitai paskaitą ir matai, jog studentams patiko. Tuomet pasitenkinimas panašus kaip po gero koncerto – abiem atvejais esi tu ir auditorija, tad kažkoks santykis yra. Panašumų yra daug.

Grįžtamasis ryšys yra labai svarbus?

Taip. Grįžtamasis ryšys yra, ypač kai dirbi su magistrantais ir yra mažiau studentų, o paskaitos interaktyvios, tau užduoda klausimus. O kai dėstai bakalaurams ir auditorijoje sėdi 150 žmonių, to interaktyvumo kaip ir nėra. Na, bet kartais iš akių pamatau ir po paskaitos pajuntu, kad buvo visai neblogai – tai suteikia tą pasitenkinimo jausmą. Bet lygiai taip pat būna ir po koncerto.

Visgi, tiek koncertas, tiek paskaita yra akiai matomos sritys. Turbūt yra labai daug nematomo darbo, tokio kaip repeticijos, pasiruošimas paskaitoms, kuris visiškai su tuo nesusijęs. Taigi, kyla klausimas – ar užtenka laiko ir repeticijoms, ir pasiruošimams?

Užtenka, nes aš esu ryškiai išreikštas vyturys ir akademine veikla efektyviai užsiimti galiu tik iki pietų, o groti galiu ir vakare. Šios veiklos nesusikerta, nes bet kuriuo atveju vakare akademiniais dalykais daug neužsiimčiau. Taigi, tas laikas automatiškai lieka repeticijoms.

Nemažai grojate su kitomis grupėmis. Kokia tai terpė? Ar daugiau tokių, kurie šalia muzikos turi kitas veiklas, ar profesionalų, kurie užsiima tik muzika?

Profesionalų, tai yra, gyvenančių iš tokios muzikos, kokią grojame mes, nėra labai daug. Kažkada net juokavome, jog Lietuvoje būtų galima surengti ekstremalios muzikos festivalį (kas ten bebūtų – metalas, pankrokas…), kuriame dalyvautų grupės, tarp narių turinčios bent po vieną mokslų daktarą, arba bent jau doktorantą. Be problemų surastume mažiausiai septynias ar aštuonias tokias grupes.

Nebuvo atsiradusio noro judėti nuo muzikinio idealizmo, nuo to, kas patinka, link komercijos? Juk yra daug grupių, kurios nuėjo link popmuzikos.

Nebuvo net tokio poreikio, nes visi mūsų grupės nariai turi kitas veiklas, mums muzika nėra pragyvenimo šaltinis – nėra taip, kad tėtis nesugrojo koncerte ir alkanas vaikas verkia. Būtent tai, kad turime kitus darbus, mums suteikia visišką kūrybinę laisvę, galime daryti tai, ką norime. Be to, taip jau sutapo, kad mūsų būgnininkas Karolis turi savo studiją, todėl galime daryti tokios kokybės įrašus, kad geriau Lietuvoje praktiškai nepasidarysi. Todėl mums net nereikia sukti galvos kur susirasti pinigų, kad galėtume kokybiškai įrašyti muziką. Mums visiškai nesvarbu, ar kas nors mūsų klausys ar ne. Čia ir egoistinis dalykas – grojame tai, kas mums patinka, be jokių komercinių išskaičiavimų.

Norėčiau sugrįžti šiek tiek į praeitį. Grupė formavosi tais metais kai turėjote, Jūsų žodžiais tariant, beveik anarchistinę laisvę. Tai turbūt padarė nemažai įtakos muzikiniame ir gal net akademiniame pasaulyje?

Nežinau, tas laikotarpis buvo įdomus. Iš vienos pusės, viskas buvo labai nestruktūruota, daug laisvės, tačiau, iš kitos pusės, ir labai skurdu. Kai dabar prisimenu aparatūrą, kuria mes grodavome, sunku patikėti, kad viskas buvo taip blogai. Kita problema ta, kad Lietuvos muzikinė rinka yra ganėtinai beviltiška. Kai atsirado tos radijo stotys – tiek „M-1“,  tiek „RadioCentras“ – jos padarė viską, kad beveik visiškai išstumtų labiau nekomercinę muziką. Žmonės grojo rūsiuose, be jokių galimybių, kad tą muziką gros radijo eteryje. Lietuvoje situacija yra išskirtinai bloga, net lyginant su Latvija ar Estija. Aišku, tai galima sieti ir su tuo, kad po R. Kalantos susideginimo 1972 m. visas rokas buvo užsmaugtas.  Tame irgi yra niuansų, bet, kita vertus, tos atsiradusios radijo stotys buvo labai grobuoniškos, nors jų savininkų skonis buvo geras. Jie galvojo, kad visa auditorija yra visiškai infantili ir formuojama to vadinamojo formato. Šiuo atžvilgiu, manau, labai daug žalos buvo padaryta Lietuvos muzikinei kultūrai.

Nuolatos tenka išgirsti formato, popmuzikos atlikėjų skundus, kad atsiradus internetui jie nepragyvena. Jūs, nesistengiantis iš muzikos uždirbti, turbūt į tai žiūrite pozityviau?

Taip, nes mūsų tai nepaliečia. Aišku, padarius gerų įrašų kompaktiniuose diskuose ir juos pardavus, daugiau sugrįžta materialine prasme. Tačiau jeigu nori, kad tavo muziką išgirstų daugiau žmonių, dabar yra kur kas geriau. Galų gale, gerai, kad bankrutavo visi tie rykliai. Jaučiu tam tikra piktdžiuga dėl radijo stočių nuosmukio.

Pasakojot, kaip per tuos metus keitėsi muzika. Tačiau Jūs ir universitete išbuvote nuo antros kartos; įdomu, kaip vertinate universiteto kaitą? Juk buvo ir gerų, ir blogų dienų. Kokių prisiminimų turite iš tų laikų? Ką galvojate apie įvykusius pokyčius?

Su amžiumi žmogus pradeda idealizuoti tai, kas buvo anksčiau – tai nostalgija. Bet, manau, kad tuomet buvo tokios žavios betvarkės, studentams buvo daug įvairios veiklos galimybių. Galų gale, tuo metu kūrėsi Studentų atstovybė ir kitos panašios struktūros. Tau niekas daug nepadėjo, bet niekas ir nekliudė – galėjai įgyvendinti tai, apie ką galvojai. Tai buvo labai žavu. Tačiau buvo neišvengiama, kad viskas labiau struktūruosis, atsiras daugiau tvarkos.

Galbūt dabar VDU nėra toks atviras, liberalus universitetas, koks jis buvo prieš dvidešimt metų, tačiau turiu šiek tiek patirties, galiu palyginti. Kai iš pradžių išvažiavau į Daniją, nepajutau didelio skirtumo: tokia pat akademinė laisvė, bendravimas tarp studentų ir dėstytojų. Milžinišką skirtumą pamačiau, kai metus mokiausi Vilniaus universitete, magistrantūroje – ten buvo tas senas sovietinis raugas, daugelis dalykų man buvo nesuprantami. Paskui išvažiavau į Norvegiją ir ten vėl viskas buvo panašiai kaip VDU. Toks šio atkurtojo universiteto privalumas – čia daug dėstytojų iš užsienio ir jis ženkliai skyrėsi nuo to, kas tuo metu buvo aplink Lietuvoje.

Jums teko pabūti abejose, gal ne barikadų pusėse, bet bendruomenėse – ir studentų, ir dėstytojų. Ar labai skiriasi universitetas, kai žiūri iš studentiškos perspektyvos ir kai žiūri iš dėstytojo pusės?

Nežinau, ar tai dėl perspektyvos skirtumo, bet man dabar ateinantys studentai atrodo žymiai rimtesni, jau žinantys, ko nori iš gyvenimo. Nėra buvimo studentu ta klasikine prasme, kai tu dar palaidas, svaičioji apie kažkokias idėjas su draugais, geri alų naktimis ir diskutuoji apie Kantą ar dar ką nors. Pasigendu šito pas dabartinius studentus. Jie jau daro viską iš karto: stoja į kokią nors partiją, su kostiumėliu vaikšto – karjerą darantys žmonės. Tai nebūtinai yra blogai, bet tas skirtumas yra esminis.