Liūdime dėl avangardo krikštatėvio Jono Meko netekties

491

VDU bendruomenė liūdi dėl išeivijos menininko, „amerikietiškojo avangardo krikštatėvio“, vieno garsiausių pasaulio lietuvių Jono Meko netekties. J. Mekas turėjo milžinišką įtaką kino raidai, tačiau neapsiribojo vien filmų kūryba – rašė poeziją, kuravo festivalius, leido ir redagavo žurnalus. 1997-aisiais jam VDU suteikė Garbės daktaro vardą.

Paprašytas apibrėžti avangardą, kino kūrėjas atsakė, jog griežtos formulės nėra. „Avangardas visada yra kiekvienos srities priešakyje. Moksle, muzikoje kas nors įžengia į kokią visai nepažintą sritį, į ateitį, ir galbūt kuria kitokį turinį, naudoja kitokias priemones, kitokias technologijas. Priešakinė linija yra ta, į kurią dažniausiai pataiko daugelis kulkų. Daugelis išpuolių yra prieš priešakinę liniją. Man atrodė, kad tą vietą reikia apginti nuo tų visų kritikų ir tų išpuolių. Tokia buvo mano paskirtis – bandyti padėti tiems trapiems naujiems judėjimams“, – sakė dienraštyje „The New York Times“ cituojamas Jonas Mekas.

Jonas Mekas gimė 1922 m. gruodžio 24 d. Semeniškiuose (Biržų r.), baigė Biržų gimnaziją. 1944 m. jis dėl karo traukėsi į vakarus, su broliu 8 mėnesius buvo įkalintas priverstinių darbų stovykloje Elmshorne, Vokietijoje. Mainzo universitete J. Mekas studijavo filosofiją ir literatūrą, 1946-aisiais Wiesbadene pradėjo leisti avangardistinį žurnalą „Žvilgsniai“.

Nuo 1949-ųjų menininkas gyveno JAV, tais pačiais metais įsigijęs videokamerą jis ėmė filmuoti savo gyvenimo įvykius, susidomėjo avangardistiniu kinu. J. Mekas bendravo ir dirbo su Jurgiu Mačiūnu, Andy Warholu, Johnu Lennonu, Yoko Ono, Salvadoru Dali ir kitais garsiais menininkais. Filmininkas, kaip jis pats save vadino, savo kamera užfiksavo kultūrinį išeivių gyvenimą, mokėsi kino meno, organizavo avangardistinio kino festivalius.

Jonas Mekas taip pat buvo aktyvus žurnalų redaktorius, straipsnių autorius. Nuo 1954 m. jis leido ir redagavo žurnalą „Film Culture“, 1955–1957 m. redagavo mėnraštį „Intro Bulletin“, nuo 1958-ųjų – žurnalo „Village Voice“ skyrių „Movie Journal“. Straipsnius apie kiną  jis spausdino leidiniuose „Cinemages“, „Films in Review“ ir kituose.

Menininkas dėstė įvairiuose kino meno institutuose, 1962 m. su kitais įkūrė Kino kūrėjų kooperatyvą, 1964 m. – „The Filmmakers’ Cinematheque“, kurio direktorius buvo iki 1970 m. Tais pačiais metais Jonas Mekas įkūrė Filmų antologijos archyvą Niujorke – vieną didžiausių avangardistinio kino archyvų pasaulyje. 2008 m. jis tapo Austrijos Menų komiteto nariu.

Literatūrinę kūrybą J. Mekas pradėjo nuo pasakų knygų, kurias rašė kartu su broliu Adolfu. Vėliau, pradedant nuo eilėraščių rinkinio „Gėlių kalbėjimas“ (1961) ir baigiant „Žodžiais ir raidėmis“ (2007), jo kūriniai buvo impresionistiniai, paveikti Rytų estetikos. Dienoraščiuose, esė knygose „Neturiu, kur eiti“ (1991), „Laiškai iš niekur“ (1996, 1997), sapnų knygoje „Mano naktys“ (2007) randama ekspresyvi psichoanalizė, būties apmąstymai.

Savo filmuose Jonas Mekas išreiškė protestą prieš meną, vaizduojantį dramatiškus, svarbius įvykius – taip jis siekė parodyti žmogų kasdienybėje, atskleisti jo jausmus, išaukštinti nereikšmingus gyvenimo momentus. Stiliui būdinga improvizacinė kompozicija, filmuojant ir montuojant įterpiami trumpi vaizdai. Filmininkas vienas pirmųjų pasaulyje išplėtojo dokumentinio filmo dienoraščio žanrą juostose „Prarastas, prarastas, prarastas“, „Rojus dar neprarastas“, „Netobuli trijų vaizdų filmai“ .

Avangardo krikštatėvis sukūrė filmų ir su broliu Adolfu: „Medžių šautuvai“ (1962), „Dienoraščiai, pastabos ir eskizai, arba Valdenas“ (1964–1969), „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (1971–1972). 1964-aisiais jam Venecijos dokumentinių filmų festivalio Didįjį prizą pelnė Niujorko „Living Theatre“ nufilmuota pjesė „Karinis kalėjimas“ („The Brig“).

Iš viso Jonas Mekas sukūrė per 160 avangardistinio kino portretų, tarp jų – „Scenos iš Andy Warholo gyvenimo“, „Su gimtadieniu, Johnai Lennonai“, „Zefiro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“, „Tautos gimimas“. 2008 metais pasirodė jo beveik 5 valandų trukmės filmas „Lithuania and the Collapse of USSR“ („Lietuva ir SSRS griūtis“), sudėliotas iš įvairių televizijos naujienų laidų ištraukų.

1997 m. gruodžio 18 dieną apsilankymo Lietuvoje metu Jonui Mekui Vytauto Didžiojo universitetas įteikė Garbės daktaro regalijas. Šia proga avangardistas sakė inauguracijos kalbą, surengė poezijos rinkinio „Semeniškių idilės“ skaitymus. J. Mekas taip pat buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius, daug tarptautinių kino, literatūros, kultūros apdovanojimų.

2013 m. rugsėjį filmininkas vėl apsilankė Lietuvoje, surengė paskaitą VDU menų galerijoje „101“, atsakė į susirinkusiųjų klausimus, atskleidė savo kūrybinio proceso subtilybes.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.