Europos Sąjungos gimtadienis: nerami (visgi) šventė
Praėjęs ES Romos sutarties 60-mečio minėjimas nėra toks džiugus dėl pastarųjų dienų politinių pokyčių, problemų ir iššūkių. Išvardinsiu.
Britų traukimasis iš ES, pasipylę nuo karo, smurto ir priespaudos (bei ekonominės laimės ieškančių) migrantų srautai į Europą, terorizmo išpuoliai, graikų kapanojimasis finansinėse problemose, Lenkijos ir Vengrijos radikalus konservatyvumas bei politinių sąskaitų suvedinėjimas, rėksminga ir agresyvi kraštutinių dešiniųjų retorika Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, D.Trumpo išsišokimai prieš ES, Turkijos riedėjimas į autoritarizmą, Rusijos žvanginimas ginklais bei stringančios reformos ES Rytų kaimynystėje galėjo apkartinti šventinį ES gimtadienio šampaną.
Kalbant apie šviesiąją pusę, Austrijoje radikalas Norbertas Hoferis pralaimėjo prezidento rinkimus, migrantų srautai sumenko, euro zonos ekonomika atsigauna, „Brexit“ nesulaukė pasekėjų, o Olandijoje rinkėjai pasakė „ne“ kraštutiniams dešiniesiems, euroskeptikams ir dažnai melagingų pažadų populistams.
Atrodytų, kad švęsti nėra ką. O visgi. Prie gero greitai priprantama. Mano akademinėje karjeroje tik 1 iš 10 studentų grupių diskusijoje apie ES naudą ir trūkumus pamini pagrindinę Bendrijos vertybę – taiką.
Kar̃tos, žinančios apie karą iš vadovėlių, žiniasklaidos naujienų bei filmų, iš esmės nereflektuoja, kad ES kaip taikos projektas pajungė viršnacionaliniam valdymui karo pramonės šakas, anglį ir plieną dar 1951 metais. Skaudžios Antrojo pasaulinio karo atmintys ir istorinės religinės nesantaikos lėmė, jog ES iš esmės eliminavo konfliktiškus nacionalizmo ir religinius aspektus iš politikos ir paliko asmeniniam pasirinkimui privačioje praktikoje.
2012 m. Europos Sąjunga gavo Nobelio taikos prizą. Religiniai ir nacionalistiniai ekstremistai ir tautiniai radikalai pamiršta, kad kažkieno nacionalizmas bus visada stipresnis už kito nacionalizmą, kažkieno religija bus visada „teisi“ kitų religijų atžvilgiu, o kažkieno istorija bus „geresnė“ už kitas ar kitų istorijas.
Didžiosios tautos ir didžiosios religijos misija paremta galia ir jos sklaida yra konflikto algoritmas, kurio kruvinų pėdsakų pilna Europos istorija ir netgi dabartis. Teroristiniai religinių fanatikų išpuoliai Europoje ar dešiniųjų ekstremistų žudymai Didžiojoje Britanijoje (Thomas Mairas 2016 m.), Norvegijoje (Andersas Breivikas 2011 m.) skaudžiai primena, kad prievartos ir smurto mechanizmai gali būti aktyvuojami vardan savo „nacijos“ ir „religijos“.
Po Berlyno sienos sugriovimo užaugusi karta priima taikos sąlygą kaip duotybę, kuriai būtent ES ir padėjo tvirtus pagrindus Europoje. Europietiška tapatybė – keblus dalykas. Mus, lietuvius, ispanus, danus, graikus sieja galbūt nuobodūs dalykai. Tai demokratija, rinkos ekonomika, įstatymo viršenybė, žmogaus teisės, geri santykiai su kaimynais, pagarba, tolerancija ir rūpestis silpnesniems ar užgožtiems.
Paprastai tariant, mes vienijami „siekti laimės“ laisvėje, taip, kaip norime privačiame gyvenime. Vieniems gyvenimo prasmę duoda skirtingos dvasinės ir religinės praktikos ir tradicija, kitiems – socialinė lygybė, tretiems – ekonominiai interesai bei asmens laisvė. Tai, kad turėtume šį meniu, Europa turėjo pasimokyti iš istorijos.
Be keturių ES veikiančių „laisvių“ (prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo) yra sunkiai įsivaizduojamas mūsų, europiečių, socialinis ir ekonominis gyvenimas. Kelionės be sienų, steigiami verslai užsienyje, įsidarbinimo ir mokslo bei studijų galimybės visoje Europoje tapo ir mūsų, lietuvių, gyvensenos dalimi.
Be to, Lietuvai, kaip mažai galiai tarptautinėje ir Europinėje politikoje, ES yra vienas iš mūsų gerovės ir valstybingumo garantų. Dosni finansinė Bendrijos parama, Lietuvos dalyvavimas bendrame ES sprendimų priėmime, kuris daugeliu atvejų grindžiamas konsensusu, įsiklausymu bei iškeliant mums rūpimas vertybes ir interesus, stiprina mūsų valstybę ir ekonomiškai, ir politiškai.
Mitas, jog Briuselis už mus viską nusprendžia. Euro zonos, muitų sąjungos, bendros prekybos politikos, vidaus rinkos ir dar kelių sričių klausimus sprendžia visos valstybės kartu. Daug daugiau sričių palikta tvarkytis pačioms valstybėms. Mokesčiai, pensijos, kultūra, švietimas, sveikatos apsauga ir pan. yra valstybės, o ne ES, politikos reikalas.
Taip, Europos Komisija dažnai kažko reikalauja. Bet tas „kažkas“ yra mūsų pačių prisiimtų įsipareigojimų ir teisinių susitarimų laikymasis. Pacta sunt servanda! Dar daugiau, mažos valstybės pagal savo gyventojų ir ekonominį įvertį turi netgi daugiau atstovavimo ES institucijose ir politikoje.
Džiugu, kad lietuviai idėjiškai ir pragmatiškai suvokia ES būtinybę ir naudą ir yra tarp labiausiai remiančių šalies narystę Europos Sąjungoje. Šiandieną ją lyginti su totalitarine Sovietų Sąjunga ir komunistiniu režimu gali tik visiškas analfabetas arba propagandistas.
Praėjusiame amžiuje klausiami, kodėl Lietuva iš vienos sąjungos šoka į kitą, mūsų politikai liūdnai juokavo, jog Europos Sąjungoje nėra… Sibiro. Pranešimai apie ES „mirtį“, perfrazuojant Marką Twainą, yra gerokai perdėti.
Vakarų pasaulis, nepaisant jo problemų, iššūkių, vis dar geriausia vieta gyventi pasaulyje. Į Vakarus (JAV ir ES), o ne į Rusiją, Kiniją, Indiją ar Braziliją daugiausia plūsta žmonių, siekiančių mokytis, rasti gerą darbą, susipažinti su inovacijomis, turistiniais ar prieglobsčio tikslais.
Vėlgi, perfrazuojant buvusį britų premjerą Winstoną Churchillį, „Išties, sakoma, jog ES blogiausia valdysenos forma, tačiau, kitos, anksčiau išbandytos, yra blogesnės“. Tad, švęsti yra ką. Kaip ir raitotis rankoves iššūkių ir problemų, kurių niekada ES nepristigs nei viduje, nei išorėje, solidariems sprendimams.
