Dviejų pozicijų dilema
Dainius Genys, sociologas, VDU mokslo darbuotojas
Šiuo komentaru baigsiu trijų dalių ciklą apie dviejų požiūrių į valstybės valdymą skirtumus ir pasekmes visuomenei. Reziumuojančioje dalyje aptarsiu visuomenės santykį su galia ir iš to plaukiančią potencialią kasdieninę tvarką.
Lietuvos valstybingumo raida neturėjo galimybės vystytis natūralia tėkme. Okupacijos periodas nulėmė, jog tai vyko intensyviomis ir labai specifinėmis bangomis. Kita vertus, žvelgiant į ankstyvesnę Lietuvos istoriją galima aptikti bent jau dvi ryškias lietuvio kaip politinio veikėjo charakteristikas.
Bene taikliausiai jas aprašė V. Kavolis, teigdamas, kad pirmuoju atveju lietuvis iškyla kaip neskrupulingas valstybės vyras, gabus politikas, užkariautojas, susitelkęs žygiams, nuotykiams ir valstybės didybės plėtrai. Tuo tarpu antruoju, jau kaip baudžiavos prislėgtas valstietis, be pėdsako į veržimąsi laisvėn ar narsų heroizmą.
Šių vaizdinių kontūrai užčiuopiami ir dabartinėse nuostatose į valstybės valdymą. Tiesa, daugeliu atvejų asociacijos labiau tariamos nei faktinės. Kad ir kaip būtų, pirmuoju atveju galime sąlygiškai kalbėti apie valstybininkų idėją (šiame komentare siejama su Vakaruose žinoma statesman koncepcija, o ne prieš kelerius metus Lietuvoje nuvilnijusiu „valstybininkų“ skandalu).
Antruoju – klasikinę pilietinės visuomenės sampratą. Kartais susidaro įspūdis, jog tebesiblaškoma tarp šių dviejų vaizdinių. Įdomu, jog Lietuvoje juos sieja abipusis ryšys: jie negali vienas be kito, nes tik aiški konfrontacija leidžia labiau apsibrėžti ir išryškinti savo funkcijas.
Dažnose diskusijose valstybininkų ir piliečių opozicija personifikuojama į konkrečias grupes ar net asmenis, lyginamas jų tarpusavio galios balansas. Šįkart to siekiama išvengti, nes kalba nukreipiama į nuostatas ir jų skirtumus.
Visuomenėje, kur nusišalinimas nuo pilietinių reikalų didelis, o nepasitikėjimas valdžia dar didesnis, valstybininko įvaizdis ima atrodyti patraukliai: kažkas imasi atsakomybės įvesti racionalumo, apmalšinti nesibaigiančias politines rietenas, tvarkyti valstybės reikalus strategine linkme ir pernelyg nevargina piliečių dėl smulkmenų. Ar ne kiekvieno pasyvios visuomenės piliečio svajonė?
Valstybininkai išties aukština valstybės interesą, kalba apie stiprią valstybę ir ypatingą vaidmenį bei atsakomybę tų, kurie priima sprendimus. Valstybę jie suvokia kaip aukštesnės svarbos tikslą. Valstybininkai įsitikinę, kad nesusipainios dėl strateginių šalies prioritetų, o jų valdoma šalis bus saugi ir klestinti.
Valstybininkai remiasi požiūriu, kad dauguma piliečių nebūtinai priimtų geriausius sprendimus valstybei. Atitinkamai, jie mano, jog piliečiai nebūtinai turi žinoti viską, kas vyksta valstybėje. Tokiame kontekste svarbiausiomis vertybėmis tampa – valdžia, galia, prestižas.
Visuomeninis interesas ir jam atstovaujančios grupės atrodo nepatikimai, galimai sudarytos iš neatsakingų (o gal net veikiančių pagal priešiškų valstybių interesus) piliečių, kurie ne visada susigaudo strateginiuose valstybės interesuose. Tikima, kad visuomeninis interesas nebūtinai yra nuoseklus, todėl pilietiniai aktyvistai prilyginami populistams, manipuliuojantiems visuomene, neturintiems vizijos ir negalintiems užtikrinti nuoseklios valstybingumo raidos. Paprastai kalbant, tauta pliurpia, o valstybininkai dirba.
Paminėtina, kad valstybininkų nuostatos populiarios ne tik valstybės tarnautojų gretose, bet ir savaip veši tarp verslo, mokslo, meno, medicinos, sporto ir kitų sričių atstovų. Tuo netrunki įsitikinti stebėdamas, kaip elgiamasi savuose kiemuose. Pavyzdžiui, kaip apibrėžiamas strateginis tų sričių interesas, kokie receptai siūlomi jo įgyvendinimui bei koks yra administracinio elito ir bendruomenės galios santykis. Neretai bendruomenė tarsi gali diskutuoti, ginčytis, nesutikti, tačiau strategiškai (?!) mąstantis elitas žino, ką ir kaip reikia daryti.
Ir išties, mažai kuo bepasitikinčioje visuomenėje, kuri ne kartą buvo suvedžiota ir apgauta, dažnai atrodo pavargusi, nemotyvuota ir neentuziastinga, pilietinio aktyvisto įvaizdis neatrodo itin patraukliai: imtis atsakomybės ir veltis į purviną politiką atitraukiant laiką nuo šeimos, gilintis į smulkmenas, juolab kai neaišku, kuo viskas pasibaigs… Ar ne kiekvieno pasyvios visuomenės piliečio košmaras?
Kadangi piliečiams aktyvistams valdžia nėra pagrindinis tikslas, jie dažniausiai lieka galios pakraštyje. Jie dažnai yra prislėgti nelengvos pilietinės pareigos ir kasdienių rūpesčių. Laimimos anaiptol ne visos kovos, dėl ko pastarųjų lyderystė ima atrodyti it sąlyginė: be valdžios, be galios, be prestižo.
Valstybingumo raida šiuo atveju siejama su stipria pilietine visuomene ir didesniu pasitikėjimu piliečiu, suvokiant jį kaip aukštesnės svarbos tikslą. Tikima, kad valstybingumo ateitis bus saugesnė demokratinės kontrolės ir visiško skaidrumo sistemoje.
Pilietinių laisvių, individualumo, asmens vertės ir orumo išaukštinimas lemia, jog į valdžią visada žiūrima įtariai. Jie linkę kalbėti apie valdžios naudojamą prievartą prieš individą, apie valdomos demokratijos pavojus, skaidrumo trūkumą ir klientalistinius ryšius. Tokiame kontekste svarbiausiomis vertybėmis tampa visuomeninis interesas, demokratinės procedūros, asocijuotas bei atstovaujamas dalyvavimas. Piliečiai raginami neapsnūsti ir ginti savo interesus bei demaskuoti valdančiųjų noro gyventi mažesniųjų sąskaita apraiškas.
Įtampa tarp elito ir tam tikros visuomenės dalies, pasižyminčios stipriu nonkonformizmu ir individualumu, yra objektyviai neišvengiama. Esminis dalykas – ar įmanoma subalansuoti proporcijas? Visuomenė yra laisva apsispręsti ir priimti jai aktualesnę bei priimtinesnę poziciją.
Ir vis tik šioje vietoje norėtųsi išryškinti kelis įspėjimus, su kuriais neišvengiamai teks susidurti parėmus vieną ar kitą nuostatą.
Pirmuoju atveju, greičiausiai nebūtina imtis asmeninės atsakomybės paliekant strateginius reikalus valstybininkams. Tačiau visuomenės interesas bus apibrėžiamas iš elitistinių pozicijų, kas reikš, jog dalis interesų (ypač susijusių su silpnesnėmis ir mažiau organizuotomis visuomenės grupėmis) nebus deramai atstovaujami. Bus galima džiaugtis „Laisvės piknikais“, o gal net jų ir padaugės, tačiau valstybiniai reikalai ir toliau bus sprendžiami kažkur atokiau nuo visuomenės akių. Ilgainiui grįš tokia individualumo forma ir asmeninės valios erdvė, kuri pasižymės reikiamų žmonių tinkamose vietose pažinojimu.
Antruoju, neišvengiamai laikas nuo laiko reikės aktyvios piliečių mobilizacijos, dėl savo intereso teks pakovoti. Pilietiniai aktyvistai kooperuojasi vardan visuomeninio intereso, bet neužsiima tavo asmeniniais reikalais. Tai reiškia asmeninio iniciatyvumo ir aktyvacijos poreikį. Kur kas daugiau dėmesio teks skirti visuomeniniams reikalams, idant pavyktų išvengti populistinių manipuliacijų. Nebebus galima paskambinti giminaičiui ar pažįstamam bei paprašyti „paslaugėlės“, skaidrumo politika prasidės jau artimiausioje aplinkoje.
Per istoriją abi nuostatos pergyveno pakilimų bei nuosmukių, dėl ko išsivystė savita „už“ ir „prieš“ argumentų paletė. Klausimas, kurį vis norisi kelti ir kelti – ar nuotykiams pasirengusių ir valstybės didybe besirūpinančių pareiga liks išrinktųjų privilegija, ar vis tik atsikratysime prislėgto valstiečio įvaizdžio ir tapsime laisve ir narsa alsuojančia tauta?
Ar neverta sukrusti jei tylus vienos sampratos išplitimas ir įsitvirtinimas kai kuriuose visuomenės sluoksniuose (pvz., tarp valdančiojo elito) kartu atsispindi oficialiuose valstybės sprendimuose bei institucijų kasdieninėse praktikose, viena vertus, ir silpstančioje pilietinėje visuomenėje, kita vertus?
