Dr. Kristina Jonutytė: metai Buriatijoje

234

Paulius Juodis

Budizmas ir tolimųjų rytinės Rusijos regionų kasdienybė. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja dr. Kristina Jonutytė Buriatijoje praleido metus. Čia ji tyrė budistinio dovanojimo fenomeną, jo motyvus, kuriamas reikšmes ir socialinius saitus. Maxo Plancko socialinės antropologijos institute Vokietijoje apsigynusi disertaciją mokslininkė pasakoja apie buriatų kasdienį gyvenimą, identitetą bei ryšius su kitais pasaulio regionais ir jų kultūromis.

Budistinis altorius pakelėje, paskirtas pasižymėjusiam vietiniam vienuoliui Soodoi Lama (Barguzino rajonas, 2015). / Nuotrauka iš K. Jonutytės asmeninio archyvo. K. Jonutytė ©.

Pietrytiniame Sibire esančioje Buriatijoje praleidote metus. Koks buvo Jūsų kelionės tikslas?

Buriatijoje atlikau lauko tyrimą. Čia tyriau budizmą, budistinio aukojimo reiškinį ir stengiausi prisiliesti prie visiems žmonėms būdingų bendražmogiškų temų. Visą laiką praleidau su žmonėmis, stengiausi suprasti jų patirtis, pažiūras, tai, kaip jie suvokia ir aiškina pasaulį, o taip pat ir tai formuojantį socialinį, ekonominį ir politinį kontekstą.

Dosnumas ir bendruomenės pojūtis – potyriai, kuriais dalinamės visi nepriklausomai nuo lyties, socialinio statuso ar kontinento. Tačiau net ir bendražmogiški bruožai priklausomai nuo regiono, kuriame yra stebimi, įgauna netikėto savitumo. Budistinis davimas – ne išimtis. Ypač tuomet, kai jis siejamas su identiteto klausimu. Daugiatautėje ir daugiareliginėje Buriatijoje įvairus aukojimas ir savanorystė susieja budizmą praktikuojančius žmones su skirtingais istoriniais periodais ir regionais. Vieni prisideda prie šventyklų statymo savo gimtuosiuose kaimuose, taip siekdami palaikyti su jais ir tos vietovės dievybėmis ryšius, kiti – prie kontaktų su Tibeto, Mongolijos, Indijos ar net Europos budistinėmis organizacijomis ir mokytojais. Vieni telkia jėgas istorinių šventyklų atstatymui, kiti bando kurti progresyvius, į ateitį orientuotus pasauliečių mokymosi centrus. Dar kiti aukojimą priima kaip savęs vystymą ir, praktikuodami dosnumą, nori tapti geresniais budistais, artėti prie Bodhisattvos idealo ar tiesiog prisidėti prie savo bendruomenės ir palaikyti tradicijas. Tyrinėjant dosnumo praktikas galima daug išmokti apie budistų pasaulėžiūrą, siekius, tradicijų supratimą ir keitimąsi, o per šias temas toliau analizuoti socialinį gyvenimą apskritai.

XVII a. pabaigoje prie Rusijos imperijos prijungta Buriatija iki šių dienų išlieka Rusijos Federacijos sudėtine dalimi. Ką Buriatijoje atlikti tyrimai galėtų pasakyti mums apie pačią Rusiją?

Kasdienio gyvenimo tolimoje Rusijos provincijoje tyrinėjimas suteikia mums galimybę pažinti šiuolaikinę Rusiją, kuri yra daugiatautė federacija. Taip pamatome ne vien jos politinį, bet ir socialinį gyvenimą, susipažįstame, kaip Rusija priima skirtingas religijas ir gyvenimo būdus. Per kasdienybės tyrimus, galime suprasti šalį ne tik iš to, ką apie jos politinį elitą girdime spaudoje, bet ir susipažinti su kitomis perspektyvomis: religinėmis ir etninėmis mažumomis, žmonėmis, gyvenančiais šios valstybės periferijoje, ir jų identitetu, kuris gali būti itin daugiasluoksnis.

Ką galėtume atrasti žvilgsnį perkeldami atgal prie religijos, prie budizmo? Ar gali būti, kad egzistuoja tam tikri stereotipai ir šioje srityje?

Šiuo klausimu galiu pateikti vieną banalų pavyzdį. Tarkime, eina vienuolis su telefonu ir daug kam atrodo, kad čia yra kažkas keisto. Pašaliniai gali svarstyti: kam vienuoliui telefonas, juk jie turėtų būti atsiskyrėliai, kurie gyvena kalno viršūnėje ar atokiame vienuolyne ir medituoja. Bet iš antropologinės perspektyvos įdomiau yra ne morališkai vertinti šį vienuolį ar tikrinti, kokias vienuolių kodo taisykles jis pažeidinėja, o žiūrėti į realiai egzistuojančias socialines normas ir paklausti, iš kur atsirado įsivaizdavimas, kad religija ir ekonomika turi būti atskirtos, kad tai – nesusijusios sferos arba kad religiniai veikėjai būtinai turi būti asketiški. Iš kur atsiranda šis mąstymas ir kaip jis skiriasi skirtingose šalyse, skirtingose kultūrose, visuomenėse? Buriatijos ar Kinijos budistai turės jau kitą įsivaizdavimą apie šventikus ir kitaip vertins jų elgesį nei daug kas čia tai įsivaizduotų. Vairuojantis, mėsą valgantis ar išmaniuoju telefonu besinaudojantis lama Buriatijoje retam atrodys netinkamai. Todėl, ypač pradžioje, antropologas mokosi tiek apie vietinį gyvenimą, tiek apie mąstymo tendencingumus ir stereotipus.

Kabinant vėliavėles budistinių naujųjų metų pradžioje (Ulan-Ude, 2016)./  Nuotrauka iš K. Jonutytės asmeninio archyvo. K. Jonutytė ©.

Panašu, kad antropologai geba rasti daug saitų, kurių jų neieškantys žmonės dažnai ir nepamato. Tačiau, ar kiekvienas žmogus gali tapti šios srities specialistu? O gal norint žvelgti į pasaulį antropologo akimis, privalai savyje turėti tam tikrų šiai specialybei reikalingų savybių, charakterio bruožų?

Man atrodo, kad visų pirma, antropologai yra smalsūs ir atviri žmonės. Bet daugelį žmonių antropologija pati pakeičia – ji tave „išveda“ iš įprastų mąstymo vėžių ir priverčia susimąstyti, pažvelgti į viską kitaip. Manau, kad antropologija labai praturtina žmogų, jo pasaulio suvokimą ir asmenybę. Aišku, ne kiekvienas, kuris studijuoja antropologiją, taps antropologu, bet netgi susipažinimas su tais darbais ir idėjomis, su kitomis visuomenėmis ir kultūromis, jų tyrinėjimas yra labai vertingas pasaulėžiūrai: pradedi kitaip, kompleksiškiau, matyti pasaulį, daugiau pastebėti, atkreipti dėmesį į kitų žmonių perspektyvas.

Didžiausias budistinis kompleksas Buriatijoje Ivolginsky Datsan (2015). / Nuotrauka iš K. Jonutytės asmeninio archyvo.  K. Jonutytė ©.

Kad ir kokie įdomūs šie tyrimai, kad ir kokios įdomios tyrėjų patirtys, ar visa tai, plačiąja šio žodžio prasme, praktiška? Ką antropologiją studijuojantis žmogus gali tikėtis išmokti? Kur vėliau jis tai galės taikyti?

Manau, kad antropologijos studijos yra vertingos visiems, kurie domisi socialiniais, ekonominiais, politiniais klausimais. Studijuojantys įgauna tyrimo įgūdžių, lavinamas kritinis mąstymas ir kiti „perkeliamieji įgūdžiai“ (angl. transferable skills). Daugelis baigusiųjų studijas dirba nevyriausybinėse organizacijose, kur reikia kultūrų ar regionų supratimo, taip pat valstybiniame sektoriuje, kur formuojama socialinių, religinių ir kitų klausimų politika. Gilios, visapusės antropologinės žinios ir tyrimai čia itin naudingi. Antropologai dažnai būna politiškai orientuoti. Jie domisi ir rūpinasi visuomene, kurioje gyvena, atranda sritis, kur šis priėjimas padeda – tai gali būti ir kultūros, švietimo ir kitos sritys.

Pavyzdžiui, viena mano studijų draugė šiuo metu profesionaliai rengia dokumentinius podcast’us. Yra daug žmonių, kurie kuria dokumentinį kiną, dirba žurnalistikoje. Sričių, kuriose galima dirbti su antropologo išsilavinimu, yra daug, tad man atrodo, kad svarbiausia yra tai, ką studijos duoda Tau kaip žmogui ir kaip jos Tave bei Tavo pasaulio suvokimą praturtina. Daugelyje specialybių yra svarbus ne vien tik praktinis įgūdis, bet ir bendras išsilavinimas bei visuomenės ir pasaulio supratimas.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.