COVID pakeitė kasdienybę – amžiams?

Prof. Robert van Voren, Vytauto Didžiojo universiteto A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras

Sėdžiu prie savo stalo Vilniuje, žiūriu į krūvą nesurūšiuotų kortelių, gulinčių kampe. Tarp jų – greitosios patikros kortelės oro uostuose, oro uostų laukiamųjų salių kortelės bei „Premium“ arba „platininės“ oro linijų kortelės. Vos prieš metus šios kortelės buvo privalomi daiktai mano piniginėje, tačiau dabar jos ne tik visiškai prarado prasmę, bet netgi atrodo kaip istoriniai reliktai, kurie man jau nebepriklauso. Vietoje jų, dabar mano piniginėje – prekybos centrų ir vienos gyvūnų prekių parduotuvės nuolaidų kortelės. Tai, ko gero, dažniausiai naudojamos kortelės šiuo metu.

Mano gyvenimas pasikeitė iš esmės, ir jis tikrai jau nebebus toks pats. Paskutinis mano skrydis iš Vilniaus buvo prieš metus, o nuo tada keliavau tik automobiliu arba keltu. Kiek daugiau nei prieš metus, nusipirkau naują Vilniaus oro uosto greitosios patikros kortelę, tačiau taip jos ir neatsiėmiau. Dabar ji jau nebegalioja, nebuvo panaudota, ir aš abejoju, ar kada nors pirksiu kitą.

Žinoma, nesu vienintelis, kurio gyvenimas pasikeitė iš esmės. Tačiau nors atrodo, kad yra šviesa tunelio gale, didysis klausimas – ar šie pokyčiai išliks nuolatiniai, ar jie greitai išsitrins. Savo paties atveju, manau, kad žinau atsakymą. Man tai, kas „nenormalu“, netikėtai atnešė „normalų“ gyvenimą – su reguliariu dienos ritmu, kai nereikia keltis 4 ar 5 ryto skrydžiui į Londoną žinant, kad grįšiu čia už kokių dvidešimties valandų. Pradedu dieną šuns pavedžiojimu – tai naujas ir netikėtas laimės šaltinis gyvenime. O tada…

Taip, o tada aš taip pat pasiduodu vienam iš ne itin normalių šio naujojo „normalumo“ aspektų, tam, kuris, tikiuosi, greitai baigsis: šokinėjimui nuo vieno virtualaus susitikimo prie kito, neturint laiko įsisavinti ir įvykdyti darbus, dėl kurių buvo sutarta susitikimo metu, kadangi eilėje jau laukia kitas. Po šešių ar septynių susitikimų, akis apgaubia tamsus nuovargio debesis, o apmirusios smegenys trokšta ko nors kito, nei vienmačių veidų kompiuterio ekrane. Blogiausios iš visų – paskaitos, vienpusiai susitikimai, kuriuose nėra jokio realaus žmonių bendravimo, o studentai atsisako įsijungti savo videokameras ir kartais nė neatsakinėja į klausimus, kadangi jie įsijungė ekranus be jokio ketinimo dalyvauti. Tu kalbi į juodąją skylę, visas dėstytojavimo smagumas išsenka ir paaštrėja „šokinėjimo“ pojūtis.

Žinoma, priverstinis virtualių susitikimų įvedimas turi ir savų privalumų. Kaip ir daugelis mano pažįstamų, supratau, kad nemažai kelionių, į kurias leisdavausi, buvo nebūtinos – reikalus buvo galima sutvarkyti vaizdo konferencijose. Tačiau aš taip pat pastebiu, jog praėjus metams buvo nuslopintas mano asmeninis socialinis gyvenimas, o negalėjimas gyvai susitikti su potencialiais darbo partneriais, kolegomis ar draugais turėjo laipsnišką paralyžiuojantį poveikį. Konferencijos persikėlė į virtualią erdvę, o to rezultatas – žmonės jose dažnai nedalyvauja, o vietoje to atsakinėja į el. laiškus arba užsiima namų ruoša, išjunginėdami kamerą, kad neatskleistų, jog nedalyvauja ir tikriausiai jomis nesidomi. Beveik išnyko kūrybiškumas, atsirandantis susitikimuose, kai novatoriškos idėjos gimsta tinklaveikoje, prie kavos puodelio ar vyno taurės – vietoje to, žmonės šokinėja po susitikimus, vildamiesi, kad dienos pabaigoje išgers taurę vyno bei, aišku, kaip ir kasdien, vakare pavedžios savo naują šunį.

Beveik visi mano pažįstami žmonės pastebėjo, kad COVID pandemijos pasekmės paveikė jų psichinę sveikatą, daugeliu atvejų – neigiamai. Kai kurie galimai pagerino savo fizinę sveikatą, kadangi buvo mažiau streso dėl kelionių ar eismo kamščių, o vietoje to jie galėjo leistis į ilgus pasivaikščiojimus gamtoje, skaityti knygas bei atrasti naujus arba prisiminti pamirštus hobius. Tačiau taip pat buvo prarasta ir malonioji keliavimo dalis, naujų vietų atradimas bei tarptautinių konferencijų socialiniai aspektai. Netgi vykimas į darbą turėjo savų privalumų – tai galimybė kelias valandas pasėdėti mašinoje, apsvarstyti gyvenimo iššūkius. Atsirado nauja „mada“, vadinama „netikru keliavimu į darbą“ – kai apsimeti, kad vyksti į darbą, o vietoje to vaikštai po savo rajoną, užuot priimdamas šį visišką namų ir darbovietės susiliejimą. Išties, viena iš darbo namuose pasekmių yra ta, kad ši būtina atskirtis tarp namų ir darbo išnyksta – nė nepajaučiame, kaip mūsų diena prasideda el. laiškų parsisiuntimu dar nė neišgėrus pirmo kavos puodelio. Tai – priklausomybė, įprotis, nemažiau žalingas nei rūkymas ar nesaikingas alkoholio vartojimas.

Pernai pavasarį mes dar nežinojome, kokias pasekmes psichinei sveikatai turės su pandemija susiję apribojimai – tuo metu „naująją tikrovę“ (angl. new normal) priėmėme su tam tikru susijaudinimu, o virtualūs susitikimai buvo vis dar smagūs, tartum neatrastų dalykų tyrinėjimai. Kai „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ ir Vytauto Didžiojo universitetas pradėjo savo kampaniją „Kartu per atstumą“, skirtą pasipriešinti terminui „socialinis atstumas“, ir pabandė jį pakeisti „fiziniu atstumu ir socialiniu solidarumu“, daugelis šią iniciatyvą sutiko abejingai. Ji buvo suprasta kaip viso labo žaidimas su žodžiais, o ne kaip įspėjimas apie rimtas pasekmes, kurias apribojimai turės mums visiems, ypač tiems, kurie jau ir prieš pandemiją buvo socialiai izoliuoti. Dabar, beveik po metų, kone visos žiniasklaidos priemonės pranešinėja apie COVID-19 poveikį psichinei sveikatai, buvo atliktas ne vienas mokslinis tyrimas, suformuoti komitetai, kurie nagrinėja pasekmes ir ieško būdų jas panaikinti.

Trumpiau tariant, dabar akivaizdu, jog ši „naujoji tikrovė“ visai nėra normali. Galbūt mes norėtume galvoti, kad COVID-19 yra kaip kvietimas atsikvošėti, po kurio mūsų blogiausios nesaikingumo apraiškos bus pakoreguotos – tačiau tuo pat metu privalome karštligiškai viltis, kad „senoji tikrovė“ didžiąja dalimi sugrįš ir leis pašalinti pasekmes, kurias pandemija turėjo mūsų psichinei sveikatai. Vis dėlto, aš esu tikras, kad sugrįžimas prie įprasto gyvenimo užtruks ne vienerius metus, o kai kurie COVID-19 randai išliks amžinai.