„Būk pakrikštytas!“. Filologų iniciacija
Kokias asociacijas universiteto kontekste sukelia žodis „krikštynos“? Miltai, kiaušiniai, nuvarymas nuo kojų, porcija juodo humoro… Bet kur tau begalvosi apie miltus ir kitas šunybes, paragavęs S. Daukanto, A. Baranausko raštų?.. Apie švelnų ir kūrybišką nusistovėjusių tradicijų laužymą – iš pirmų lūpų.
Rugsėjo 28 d., trečiadienis, 15 val. Susirenkame prie Karo muziejaus – ne, nekariauti, o atgaivinti filologų krikštynų tradiciją. Šiemet jų yra 36, tačiau atžygiuoja tik 9 – ne veltui sakoma, kad išlieka stipriausi. Persirengę, pasiruošę (dar nežino, kad kiaušinių ir miltų nebus), dar „nesugadinti“ tekstualumo analizių ir kitų literatūrinio diskurso subtilybių. Susipažinę suskirstome juos į tris grupes. Į rankas įduodame žemėlapius iš serijos „Mastelį pasirink pats“. Juose – poetiniai mįsliai apie istorinius-kultūrinius objektus. Kolegų akyse – baimė ir nerimastingi klausimai: „Ar ten mūsų kas nors lauks?..“. Nuotykiai prasideda!
Mįslys nr. 1:
Arkangelo sparnai apgobę kupolus,
kuriuose varpai sugaudžia
nepriklausomybės muzika,
o viduje – tyla maldinga,
požemiuos – klaidinanti tamsa.
Ne, tai ne Kudirkos eilės, kad ir kaip jis mėgo mįslius uždavinėti. Analizuoti taip pat nereikėjo, tik atpažinti, koks objektas slepiasi anapus teksto. Bėga bėga mūsų kolegos. Ieško angelo apgobtojo kupolo autobusų stotelės žemėlapyje, kuris nieko nesako, išskyrus „You are here“. Tariasi. Vėl ieško. Pagaliau atkoduoja – tai senas geras Soboras! O ten jau laukia užduotėlė. Kadangi tikram filologui reikalingi ir verslumo įgūdžiai, mūsų mielieji pirmakursiai bando praeiviams parduoti niekuo neišskirtinį tušinuką už… 3 Lt. Ir jiems pavyksta! (Net jeigu prekės kokybė Jūsų netenkina, mieli kauniečiai, grąžinti atgal jos negalite).
Mįslys nr. 2:
Tenai girdi užgimus ir nesibaigiant
simfoniją iš bangų ošimo,
iš šimtametės girios paslaptingos kalbos…
Tenai žvelgi į muziką,
išlietą drobėje,
junti didingo talento lobyną,
išsaugotą kartoms.
O čia jau kiek sudėtingiau. Gal žmonės žinos? Bet kas šiais laikais dar skaito poeziją ir – juo labiau – supranta ją? Dirbkit greičiau, jaunieji protai! Bingo! Čiurlionio muziejus! Bet kiek pastangų reikėjo, kad kolegos surastų tikslią vietą, slepiančią užduotį! Ir kaip gali nepasimesti, jei čia pat ir karas, ir taika – karo muziejus ir Čiurlionio „Ramybė“?.. Šįkart buvo tikrinami oratorystės sugebėjimai – prieš atsigeriant čiurlenančio it patsai Čiurlionis vandens reikėjo pasakyti tostą. Žinoma, už filologes.
Mįslys nr. 3:
Liepų apsupty,
šalia Mokslų šventovės,
įamžintas šviesus prisiminimas
aktyvisto už laisvę Lietuvos.
Iškaltas akmeny garbingas vardas
ambasadoriaus, garbės daktaro, Vilties prezidento…
Ir žvilgsnis jo Vienybėn.
Štai ir dar vienas mįslys, kurį nebuvo lengva įminti. Ne kiekvienas žino S. Lozoraičio pavardę, o šalia VDU esantį jam skirtą paminklą pastebėti apskritai sudėtinga – ponas Stasys kažkodėl kukliai slepiasi po liepomis ir klevais… Bet filologai nebūtų filologai, jeigu neturėtų geros istorinės uoslės (apie sinchroniją ir diachroniją lingvistikoje jie dar išmoks). Šįkart teko paeiliuoti – sekant mačerniškąja tradicija į tvarkingą sonetą sudėlioti studentiško gyvenimo ypatumus atspindinčius žodžius: dekanatas, „Facebook‘as“, Rimkutė, sprogimas, pelėsiai, kolis ir kt. Ir ne tik sueliuoti, bet dar ir padainuoti! Buvome išties maloniai nustebinti kolegų originalumo ir žaismingumo – aukštai ir plačiai pakilo balsai.
Mįslys nr. 4:
Į žalią kalną
keliauja keistas traukinys –
visų pavargusių viltis,
ir poilsio akimirka, pro langus stebint medžių kelią,
ir pramoga, kas juo dar nevažiavę.
Ach, tas Žaliakalnio funikulierius!.. Ilgai narplioti nereikėjo – vaikystės sentimentai patys nuvedė. Čia buvo patikrinti praktiniai filologų gebėjimai, pavyzdžiui, iš kur gauti karštos arbatos turint virdulį ir vandens, bet neturint elektros. Išmonės čia netrūko – bėgę šen, bėgę ten, visos grupelės rado išeitį. Patarimas iš pirmakursių patirties: naudokitės kitų gerumu – jus visada supras kelionių agentūros ar panašių įstaigų darbuotojai.
Mįslys nr. 5:
Neolito laiko paliktas gulėti
savo ašmenim jis laiką skelt galėtų.
Atrastas po metų, kai pakito žmonės,
guli pasimetęs ant tamsaus dirvono.
Komandinio darbo, mobiliųjų telefonų ir mūsų geros valios dėka paskutinioji stotelė buvo taip pat sėkmingai atrasta. Susitikome prie daugiaprasmės (gal tikrai dar iš neolito), šalia VDU esančios skulptūros „Radinys“. Mūsų kolegos – kiek pavargę, bet laimingi ir besišypsantys, nes buvo įdomu, kūrybiška, laikas taip pat neprailgo. O svarbiausia – nebuvo kiaušinių! Bet… Buvo žirnių! Anot pirmakursio Jorio, tam, kad suprastume, jog studento gyvenimas ne tik deimantais, rožėmis, bet ir žirniais klotas… Suklaupus beliko pasakyti iškilmingą priesaiką ir gauti filologų vandens krikštą.
„Aš, pirmo kurso filologas, sąmoningas ir beveik pilnavertis akademinės bendruomenės narys, iškilmingai prisiekiu:
• Neatskirti sesės kalbos nuo sesės literatūros…
• Ieškoti tikro tyrinėjimo džiaugsmo…
• Grožėtis lietuvių kalba ir leisti sau patikėti, jog ja iš tiesų kalbėta Rojuje…
• Kada nors įrodyti, kad žodžiai „arbūzas“ ir „arbata“ etimologiškai susiję…
• Trečiame kurse reguliariai įsidėti priešpiečių…
• Kruopščiai skaityti knygas, nes parašyta: „Imkit mane ir skaitykit!”…
• Tepadeda man poezijos mūziukė, filologijos korifėjai bei šviesieji akademiniai protai!“
Štai ir visa paslaptis, kaip tampama pilnaverčiu studentu ir užgrūdintu filologu!
