Lietuvos Respublikos kariniai teismai 1919-1940 m. (Istorija 05 H)
Anotacija
Kariuomenės teisminėms institucijoms priskirtini Armijos (Kariuomenės) teismas, pulko teismas, karo (lauko) teismas ir karininkų garbės teismas pradėjo funkcionuoti Krašto apsaugos ministerijos žinyboje ne iš karto, o vienas po kito įsteigti veikė iki pirmosios sovietinės okupacijos. Jas galima įvardyti kaip ypač svarbias Lietuvos Respublikos teismines institucijas, kurios dėl beveik visą Nepriklausomybės laikotarpį veikusios vienokios ar kitokios nepaprastosios (ypatingosios) padėties rūšies pasižymėjo plačia kompetencija, greitais sprendimais ir griežtomis bausmėmis ne tik kariams, bet ir civiliams asmenis, o autoritarinio režimo metais buvo vienomis iš režimą palaikiusių, vykdžiusių ir vidaus padėtį reguliavusių ir kontroliavusių, įtakojusių valstybės procesus, institucijų. Į šias teismines struktūras pradėta žiūrėti su baime, pagarba, ypač dėl skaudžios teisinės praktikos ir patirties.
Šios disertacijos tikslas – remiantis šaltiniais ir moksline literatūra atskleisti Lietuvos Respublikos karinių teismų istorinę raidą 1919–1940 m. laikotarpiu, išnagrinėjant ir įvertinant šių teisingumo institucijų reikšmę ir vietą teisminės valdžios struktūroje, atsiradimo aplinkybes, struktūrinius dėsningumus ir esminius funkcionavimo bruožus. O šiam tikslui pasiekti stengtasi išsiaiškinti vietos kariuomenės teisinių institucijų atsiradimą lėmusias istorines aplinkybes, sąlygas ir poreikius; išnagrinėti karinių teismų struktūros ir personalinės sudėties ypatumus; išanalizuoti karinių teismų kompetencijos erdves ir veiklos specifiką; aptarti ir įvertinti kariuomenės teisingumo institucijų tobulintinus aspektus, jų reorganizavimą ir likvidavimą.
