Jėzaus Kristaus Pascha ir jos vaizdiniai XX a. pab. – XXI a. profesionaliame Lietuvos dramos teatre (Menotyra 03 H)
Anotacija
Disertacijoje tiriamas Jėzaus Kristaus Paschos ir jos vaizdinių funkcionavimas XX a. pab. – XXI a. profesionaliojo Lietuvos dramos teatro pastatymuose. Siekiant sujungti teologinį ir teatrologinį diskursą bei suformuoti tinkamą dialogo lauką buvo pasirinkta Jėzaus Kristaus Paschos ir jos vaizdinių analizė. Jėzaus Kristaus Pascha (Velykų įvykis) yra visos krikščioniškosios teologijos ašis, todėl krikščioniškieji vaizdiniai spektakliuose tiriami šios pagrindinės tikėjimo tiesos kontekste. Siekiant šio tikslo pristatoma Jėzaus Kristaus Pascha ir jos vaizdiniai, kuriuos aptariant remiamasi teologine samprata. Tai padėjo suformuoti teorinį įrankį likusiai disertacijos darbo daliai. Disertacijoje aptariama XIX a. nacionalinių išsilaisvinimo judėjimų ir romantizmo kultūros įtaka paschalinių vaizdinių sklaidai profesionaliajame Lietuvos dramos teatre. Teatras pristatomas kaip XX a. pab. rezistencinių idėjų sklaidos vieta, kurioje paveiki režisūrinė metafora leido skleistis kolektyvinei istorinei lietuvių tautos atminčiai. Gilinamasi į romantinio herojaus sampratą ir jo kaip kolektyvinės tautos istorijos perteikėjo vaidmenį. Spektaklių analizė suskirstyta į tris pagrindines dalis. Analizuojami charakteringi XX a. pab. lietuvių režisierių spektakliai, kuriuose paschaliniai vaizdiniai naudojami siekiant perteikti lietuvių tautos kančios ir prisikėlimo istorijos dramą. Taip pat paschaliniai vaizdiniai aptariami spektakliuose, kuriuose siekiama atskleisti žmogaus dvasinę transformaciją. Trečioji dalis skirta tirti paschalinius vaizdinius postmodernių bruožų turinčiuose pastatymuose. Tokio pobūdžio darbuose aptinkamoms paschalinių vaizdinių interpretacijoms įvardyti pasirenkama konceptuali „perėjimo (ne)galimybės“ sąvoka.
