Šaltasis karas psichiatrijoje – žmogiškieji veiksniai, slaptieji dalyviai (Politikos mokslai 02 S)
Anotacija
Šaltasis karas psichiatrijoje – tai pirmasis nuodugnus mokslo veikalas apie politinio smurtavimo sovietinėje psichiatrijoje problemą ir Pasaulio psichiatrų asociaciją (WPA), pagrįstas plačiu literatūros moksliniu tyrinėjimu ir pokalbiais su pagrindiniais veikėjais abiejose barikadų pusėse.
Daugiau kaip keturias dešimtis metų politinio smurtavimo Sovietų Sąjungos psichiatrijoje problema buvo pagrindinis pasaulio psichiatrų bendruomenės darbotvarkės klausimas. Viena vertus, šios problemos padarinys – apsikeitimas piktomis pastabomis, tačiau, kita vertus ji skatino nuolatines diskusijas apie žmogaus teises ir profesinę etiką. Per tuos metus pasaulio psichiatrų asociacija (WPA), apie kurią plėtojosi daugiausia diskusijų, priėmė seriją etikos normų ir žmogaus teisių deklaracijų, kurios pasmerkė psichiatrijos taikymą ne medicinos tikslams ir įdiegė skundų dėl šių taisyklių laužymo tyrimo mechanizmus.
Politinis smurtavimas psichiatrijoje paremtas psichiatrinių diagnozių netinkamu naudojimu, gydymu ir sulaikymu bei įkalinimu, siekiant sutrukdyti tam tikrų sovietinės visuomenės asmenų ir grupių pagrindines žmogaus teises. Ši praktika dažnai pasitaikanti, tačiau ne išimtinė, totalitarinio režimo šalyse. Tokio režimo valstybėse politinės opozicijos asmenų žmogaus teisių pažeidinėjimai neretai slepiami prisidengiant psichiatriniu gydymu. Demokratinėse visuomenėse demaskatoriai, pranešantys apie pusiau slaptas, neteisėtas daugelio įmonių praktikas ir pinkles, priskiriami netinkamam politiniam psichiatrijos taikymui.
Totalitarinėse valstybėse aukos dažniausiai yra asmenys, politiškai ir etiškai nepritariantys valstybės taikomiems apribojimams, besilaikantys religinių įsitikinimų arba sudarantys kitas nepriklausomas grupes arba asmenys, kurie bando sukurti sąjungas. Demokratinėse visuomenėse dar pasitaiko atvejų, kai valstybė netiesiogiai baudžia asmenis, kurie demaskuoja vyriausybės veiksmus, jų nuomone, neginančius visuomenėse interesų. Demaskatoriai ir asmenys, protestuojantys prieš iškilių asmenybių priekabiavimą, kartais tiesiogiai arba netiesiogiai yra valstybės aukos, jeigu valstybė palaiko pagrindines politines tendencijas. the state is the accomplice of major industry. Psichiatrija neretai tampa smurtavimo įrankiu, o tuo tarpu elgesys priskiriamas psichinei ligai.
Disertacijoje aprašytos dvi pagrindinės linijos – tai gyvenimo istorijos dviejų psichiatrų, kurie augo ir dirbo skirtingose barikadų pusėse – vienas Rytuose, o kitas – Vakaruose, tačiau kurie 1984-1989 m.m. laikotarpiu tapo draugais ir nors iš pažiūros buvo skirtingų politinių įsitikinimų, juos vienijo vienodas požiūris į daugelį vertybių ir bendros nuomonės bei įsitikinimai. Per penkerius metus, kuomet jie dirbo kartu, tarp šių psichiatrų užsimezgė tamprus ryšys, kuris išliko iki šiandienos. Jų istorija liečia visą dvidešimtojo amžiaus Europos politinę ir visuomenės istoriją ir susiaurina ją iki žmogiškojo lygmens: kaip politinė raida įtakojo žmogaus moralę ir elgesį, ir atvirkščiai kaip žmogaus moralė ir elgesys įtakojo politinę raidą.
Viena linija – tai daktaro Melvino Sabšino, kuris 1974-1997 m.m. buvo Amerikos psichiatrų asociacijos Medicinos direktorius bei 1983-1989 m.m. ėjo Pasaulio psichiatrų asociacijos (WPA) (kai pasaulio psichiatrijoje vyravo politinio smurtavimo Sovietų Sąjungos psichiatrijoje problema) Vykdomojo Komiteto sekretoriaus pavaduotojo pareigas, istorija. Melvinas Sabšinas, kuris užaugo Niujorko politinių kairiųjų žydų aplinkoje, studijuodamas Luizianoje įstojo į Amerikos Komunistų partiją ir joje aktyviai reiškėsi bei kovojo civilinių teisių judėjimo labui. Jis buvo partijos narys ir užsiėmė politine veikla iki šeštojo dešimtmečio pradžios. Daugelį metų, mažiausiai iki 1974-ųjų, daktaras Sabšinas buvo sekamas FTB. Galiausiai karjera jį nuvedė į Amerikos psichiatrų asociaciją. Sabšinui direktoriaujant, Amerikos psichiatrija tapo vyraujančia pasaulio psichiatrijos jėga, o metiniai Amerikos psichiatrų asociacijos susirinkimai – svarbiausiu moksliniu psichiatrijos įvykiu.
Kita linija – tai daktaro Jocheno Neumano, kuris augo nedidelio Rytų Vokietijos miestelio vidutinės klasės šeimoje, istorija. Neumanas įsiliejo į komunistinio jaunimo judėjimą – LVJ (Laisvas Vokietijos Jaunimas arba vok. FDJ (Freie Deutsche Jugend) ir 1954 m., prieš savo aštuonioliktąjį gimtadienį įstojo į Komunistų partiją (SED). Jis tapo įsitikinusiu komunistu ir tikėjo sistema, kurią padėjo kurti. Tačiau, aštuntajame dešimtmetyje gavęs pasiūlymą bendradarbiauti su Rytų Vokietijos slaptąja policija Štazi, jis atsisakė šniukštinėti kitų žmonių gyvenimus ir jo nuomone buvo nemoralu dirbti sistemoje, šnipinėjančioje kitus žmones. Kurį laiką Štazi tikrino jį patį. 1984 m. Neumano ryšys su Štazi atsinaujino, kai Rytų Vokietijos psichiatrų asociacija sėkmingai iškėlė daktarą kandidatu į Pasaulio psichiatrų asociacijos viceprezidento postą. Vykdomajame Komitete Neumanas dirbo penkerius metus, reguliariai informuodamas Štazi Rytų Berlyne, psichiatrijos lyderius Maskvoje ir netiesiogiai sovietinį KGB.
Šaltasis karas psichiatrijoje nuodugniai nagrinėja politinio smurtavimo psichiatrijoje problemą, kuri Sovietų Sąjungoje prasidėjo šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Autorius nagrinėja priežastis, kada ir kaip sovietų valdžios organai nusprendė panaudoti psichiatriją malšinimui bei kas iš sovietų pusės buvo atsakingas už šią praktiką ir kaip ji aštuntajame dešimtmetyje išsivystė į pagrindinę represijų priemonę. Disertacijoje išdėstyta politinio smurtavimo raida, Vakarų psichiatrų asociacijų reakcija ir, galiausiai, kaip ši problema tapo pagrindiniu Pasaulio psichiatrų asociacijos darbotvarkės klausimu, dėl ko 1983 m. pradžioje Tarybų Sąjungos Visuotinė psichiatrų ir neuropatologų asociacija nusprendė išstoti iš Pasaulio psichiatrų asociacijos. 1983 m. Vienoje vykusiame Pasaulio psichiatrų kongrese Vengrijos delegatas daktaras Palas Juhašas buvo išrinktas Viceprezidentu. Tačiau, daktaras Juhašas buvo pašalintas iš ministerijos ir Komunistų partijos ir patyrė stiprų Vengrijos valdžios organų ir KGB spaudimą. Jis mirė 1984 m. pradžioje, kas atvėrė kelią Štazi į šį postą paskirti daktarą Jocheną Neumaną.
Van Vorenui buvo suteikta galimybė nevaržomam naudoti informaciją iš asmeninių Jocheno Neumano, kuris 1984-1989 m.m. laikotarpiu išsamiai raportavo VDR vadovybei apie tai, kas vyko pasaulio psichiatrų asociacijoje, archyvų. Tarybų Sąjungos psichiatrų asociacijai pagaliau pavyko grįžti į Pasaulio psichiatrų asociaciją per 1989 m. spaly audringai vykusį Pasaulinį kongresą, tačiau tam tikromis sąlygomis ir atstovaujant palaipsniui yrančią valstybę.
