Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/582
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): De Palacio, Marie-France
Title: Qui a peur de Christian Donelaitis? Les rendez-vous manqués des français avec une oeuvre majeure de la littérature mondiale
Other Title: Kas bijo Kristijono Donelaičio? Neįvykęs prancūzų susitikimas su pasaulinės literatūros kūriniu
Is part of: Darbai ir dienos, 2015, nr. 63, p. 119-137
Date: 2015
Keywords: Recepcijos studijos;Komparatyvistika;Vertimo studijos;Imagologija;Primityvizmas ir dekadansas;Stereotipai;Pastoralė;Études de réception;Comparatisme;Traductologie;Imagologie;Primitivité et décadence;Stéréotypes;Poésie bucolique
Abstract: Si les Saisons ont été traduites en une quinzaine de langues, on ne peut que regretter, en revanche, l’absence de véritable traduction française. Plus généralement, les Français ont, depuis le XIXe siecle et jusqu’a nos jours, méconnu le grand poete lituanien. Cette communication, qui a pour objet la réception de Donelaitis en France, fait le triste constat de la quasi absence des Saisons dans la critique française. Soit l’oeuvre est purement et simplement méconnue, soit elle est évoquée en quelques lignes, lesquelles se contentent le plus souvent de ressasser des clichés. A défaut de lire Donelaitis en lituanien, les Français pouvaient le lire en allemand, surtout depuis la traduction de Nesselmann en 1869. Et pourtant, la pauvreté des commentaires témoigne éloquemment de l’absence de lecture véritable. Cette communication se propose d’établir le bilan des comptes rendus rédigés par des francophones et des Français depuis la fin du XIXe siecle. Pour terminer sur une note plus positive, elle esquisse une étude imagologique de la représentation des Français dans les Saisons. On verra que si les Français ont négligé, a tort, Donelaitis, ce dernier s’en est vengé par anticipation, en accumulant les stéréotypes dépréciatifs a leur égard…
„Metai“ yra išversti į penkiolika kalbų, bet į prancūzų kalbą vertimo iki šiol nėra. Reikėjo sulaukti Schleicherio ir Nesselmanno vokiško vertimo XIX a. pabaigoje, kad Prancūzijoje atsirastų bent retos užuominos apie šį kūrinį. Iš tiesų tai tebuvo straipsnių apie vokiškuosius vertimus recenzijos. Mano straipsnyje, kurio objektas yra Donelaičio recepcija Prancūzijoje, liūdnai konstatuojama, kad „Metai“ nepatraukė prancūzų literatūros kritikų dėmesio. Kūrinys yra arba visai nežinomas, arba pristatomas keliomis eilutėmis, kuriose dažniausiai pasitenkinama bendromis frazėmis. Kad ir nemokėdami lietuviškai, prancūzai turėjo galimybę skaityti poemą vokiškai, kai 1869 m. pasirodė Nesselmanno vertimas. Kadangi komentarų buvo nedaug, tad tikrojo skaitymo nebuvo. Net jei 1870 m. germanofobija Prancūzijoje galėtų iš dalies paaiškinti vokiškųjų vertimų recenzijų nebuvimą, tai nepaaiškina, kodėl stigo dėmesio Rėzos darbams, pasirodžiusiems 1818 m., kai visa Europa, veikiama vokiečių romantizmo, reiškė egzaltuotą susižavėjimą folkloru. Deja, man nepavyko rasti jokios Rėzos darbų prancūziškos recenzijos. Pagaliau paradoksalu, kadrašytojas, skleidęs lietuvybę, turėjo kentėti skaitomas vokiškai Prancūzijoje. Tai nepateisina, kad Donelaitis ir po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje liko nežinomas.  Mano straipsnyje aptariamos recenzijos, parašytos prancūzų kalba nuo XIX a. pabaigos. Apžvelgiami prancūzakalbių lietuvių (Sofijos Čiurlionienės straipsnis žurnale „Mercure de France“, 1929) ir lenkų darbai. Žurnale „Bulletin polonais“ (1883) pasirodė vienos Donelaičio poemos dalies lenkiško vertimo hegzametru recenzija, kurią parašė Juliusz Ossowski. Šioje recenzijoje itin pabrėžiama „Metų“ dokumentinė vertė, aptariami etnografiniai duomenys apie idealizuojamą primityvią Lietuvą. Recenzijose, parašytose prancūzų, pastebimos dvi tendencijos: lingvistailygina vokiškuosius vertimus, o komparatyvistai ir netgi Lietuvos kultūros specialistai apsiriboja standartinėmis frazėmis apie kūrinio reikšmingumą ir kaimo gyvenimo vaizdavimą. Žymus slavistas Louis Léger (1843–1923) 1869 m. žurnale „Revue critique d’histoire et de littérature“ paskelbė Nesselmanno vertimo „Littauische Dichtungen“ recenziją. Bet Léger savo publikacijoje aštriai kritikuoja Schleicherio vertimą, nes žymus vokiečių kalbininkas rėmėsi Rėzos leidimu ir neatsižvelgė į Karaliaučiuje esantį rankraštį. Prancūzijoje pripažintas specialistas Léger nepateikia jokio konkretaus pavyzdžio, o vadovaujasi bendra nuomone: „Šiose eilėse yra grakštumo ir naivumo, įdomių detalių apie lietuvių valstiečių gyvenimą. Bet kartais autorius daugiakalbis ir sunkus, dažnai netgi grubus: yra fragmentai, kurie galėtų būti išversti tik lotyniškai.“Norėdama užbaigti šviesiau, siūlau trumpą imagologinę prancūzų traktuotės „Metuose“ apžvalgą. Pamatysime, kad Donelaitis jiems iš anksto atsikeršijo, sukaupęs visus jų neigiamus stereotipus. Prancūzai, kaip ir šveicarai, „Metuose“ yra nemėgstami valstiečių bei jų poziciją reiškiančio autoriaus, nes jie priklauso vietos valdžios globojamam socialiniam elitui. Jie priklauso tai nemoralių, blogų krikščionių užsieniečių grupei, kuri kelia grėsmę lietuviškoms tradicijoms. „Metuose“ lietuviškosios prigimtinės kultūros autentiškumas priešinamas prancūziškiems rafinuotiems ir tvirkinantiems papročiams, kurių įtaką savo amžininkams autorius skaudžiai junta. Lietuvius, ypač moteris, stengiamasi apsaugoti nuo iškreiptų papročių, plintančių iš svetur, ypač iš Prancūzijos, pasitelkiant savotišką „Urvolk“ modelį. Mada (apranga, kalba, elgesys visuomenėje), būdama vienadiene ir nepastovia, yra tikroji prancūzų sritis, priešinama pirmapradei lietuvių kultūrai, kurios stabilumas lemia jos jėgą, pastovias vertybes ir pamaldumą. Tad menasgyventi „lietuviškai“, iškylantis Donelaičio valstiečių kalbose, dažniausiai sudaro atsvarą prancūzų lengvabūdiškumui. Be to, prancūzai vaizduojami esantys savanaudžiai ir godūs kolonistai. Šie rafinuoti kaimiškų papročių niekintojai traktuojami kaip parazitai. Selmas apibūdina savotišką svetimųjų sąmokslą, kurio tikslas yra sunaikinti lietuvių kultūrą. Atvykę iš visų pasaulio kampų, ypač iš Vokietijos, aišku, ir iš Prancūzijos, užsieniečiai siekia suniokoti lietuvišką kalbėjimo būdą, apsirengimą, virtuvę. Įdomu tai, kad visas prancūzų retorikos menas, gebėjimas elegantiškai išsireikšti tampa savo priešybe. Iš tiesų prancūziškasis koketavimas traktuojamas kaip menas mulkinti.Taigi prancūziškų Donelaičio ir jo kūrinių tyrimų laukas dar visiškai atviras – tai ypač praturtinanti sritis. Telieka tikėtis, kad prancūzų tyrėjai pagaliau susidomės „Metais“, kurie to nusipelnė ne vien dėl savo etnografinio kolorito.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/582
https://hdl.handle.net/20.500.12259/582
Appears in Collections:Darbai ir dienos / Deeds and Days 2015, nr. 63

Files in This Item:
ISSN2335-8769_2015_N_63.PG_119-137.pdf144.87 kBAdobe PDF   Restricted AccessView/Open

Show full item record

Page view(s)

106
checked on Nov 5, 2019

Download(s)

2
checked on Nov 5, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.