Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/566
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Carboni, Pierre
Title: Countryfolk in Thomson’s seasons : the dark side of the landscape, or emblems of natural integration?
Other Title: Kaimiečiai Jameso Thomsono Metų laikuose : tamsioji peizažo pusė ar natūralios integracijos emblemos?
Is part of: Darbai ir dienos, 2015, nr. 63, p. 83-93
Date: 2015
Keywords: Biosfera;Pastoralė;Kristijonas Donelaitis;Švietimo amžius;Georgika;Peizažas literatūroje;Metų laikai literatūroje;Biosphere;Enlightentment;Georgic;Landscape in literature;Nature in literature;Pastoral;James Thomson;Seasons in literature
Abstract: It is generally assumed that James Thomson’s poetic cycle The Seasons (1730–1746) is a celebration of nature’s omnipotence interspersed with pastoral or georgic episodes in which human protagonists reflect the contemporary trend in landscape painting towards representing idealised shepherds and happy swains. However, a closer reading of Thomson’s numerous desciptions of countryfolk reveals that his peasant figures are not mere ‘figures in the landscape’. On the contrary, they appear as key elements in the poet’s physico-theology. Inspired by John Barrell’s analysis of the ambiguities of the depiction of the ‘rural poor’ in eighteenth-century English painting and by Tim Fulford’s discussion of ‘landscapes of authority’, this paper would like to show that the numerous episodes of rural life in The Seasons were not intended as a superficial décor champetre. Our argument is that Thomson uses countryfolk as emblems of the complex relationship between nature and mankind. This paper analyzes the way descriptive elements from contemporary country life serve alternatively as sad reminder of man’s frailty when confronted to natural elements and also as unconscious models of human integration in the superior order of things. Despite their conventional appearance, these poetic constructions show evidence of a sharp departure from earlier definitions of the pastoral and georgic modes. In poetic and philosophical project of Thomson’s Seasons, countryfolk are a reminder that man is not a dweller in (and even less the master of) nature, but a component of the biosphere.
Jameso Thomsono poetinis ciklas „Metų laikai“ pirmąkart išleistas Londone 1726–1730 m. Dėl savaime aiškių chronologinių priežasčių ir dėl jo kūrinio ilgalaikės įtakos Thomsoną laisvai galima laikyti didžiuoju keturių metų laikų požanrio iniciatoriumi XVIII a. Europos poezijoje. Donelaitis savo „Metus“, išleistus tik 1818 m., kūrė 1765–1775 m., o tai ir kelia mintį, jog lietuvis poetas galėjo būti skolingas Thomsonui. Kitaip nei prancūziškieji Thomsono imitatoriai (Bernisas, Saint-Lambert’as, Roucher ir Delille’is), gyvenę Prancūzųakademijos anglofiliškoje aplinkoje ir veikę Švietimo amžiaus salonuose, Donelaitis tikriausiai neturėjo tiesioginio priėjimo prie angliškojo poemos originalo. Vis dėlto labai tikėtina, kad iki savo atvykimo į Tolminkiemį Donelaitis jau buvo šiek tiek susipažinęs, jei ne su pačiu Thomsono kūriniu, tai bent žinojo apie jo didėjantį populiarumą vokiškai kalbančiuose kraštuose prie Baltijos jūros. Karolina von Brandenburg-Ansbach, antroji Didžiosios Britanijos karalienė iš Hanoverių dinastijos ir viena iškiliausiųjų pirmojo „Metų laikų“ leidimo 1730 m. prenumeratorių, vis dar turėjo plačių ryšių ne tik su savo vyro elektoratu šiaurės Vokietijoje, bet ir su Brandenburgo dvaru, kuriame ji užaugo ir kurio valdovas karališkąją karūną gavo būtent Rytprūsių Karaliaučiuje, Donelaičio gimtosios Mažosios Lietuvos sostinėje. Donelaitis, galbūt nebuvo skaitęs originalios „Metų laikų“ angliškos versijos, visgi negalėjo nepastebėti 1745 m. išleisto pirmo pilno Thomsono poemos vertimo į vokiečių kalbą, kurį laisvajame imperijos mieste Hamburge atliko Bartholdas Heinrichas Brockesas. Atsimenant, kad pirmąją tiesiogiai Thomsono įkvėptą vokišką poemą „Frühling“ („Pavasaris“, 1749) sukūrė Pomeranijos karininkas Ewaldas Christianas von Kleistas, kaip ir Donelaitis gimęs 1715 m. ir vėlgi kaip Donelaitis XVIII a. ketvirtą dešimtmetį studijavęs Karaliaučiaus Albertinos universitete, galima daryti tikėtiną prielaidą, jog tarp Thomsono ir Donelaičio „Metų laikų“ buvo užsimezgusi tam tikratarptautinė sąsaja per vieną ar daugiau kultūrinių tarpininkų, tuomet būdingų Švietimo amžiaus Europos kultūrai.Vienas įdomiausių Thomsono ir Donelaičio kūrybos bruožų (nors reiškiasi skirtingai) yra jų santykis su kaimiškąja liaudimi ir jos gamtine aplinka. Itin pabrėždamas valstiečių darbštumą moderniųjų laikų poetas aprauda moderniosios korupcijos nelemtą poveikį ne tik kaimiečių gyvenimui, bet ir jo paties, Antikos poetų pėdomis sekančio šiuolaikinio dainiaus, įkvėpimui. Paradoksaliu būdu, Švietimo amžiaus poeto akimis žiūrint, žemės ūkio ir gyvulininkystės lygio kėlimas ir tuo būdu prekybos, kaip alternatyvos tarptautiniams karams, plėtimas yra būtina visuotinės žmonijos pažangos sąlyga. Dėl to Thomsonas ir pasisako už pagrindinių Anglijos žemės ūkio, manufaktūros ir navigacijos technologijų įdiegimą Škotijoje, tuo įgalinant naująją taikią (po susijungimo su Anglija) škotų patriotų kartą atsidėti gamybos puoselėjimui. Tuo pačiu Thomsono raginimą siekti pažangos grindžia tipiškai škotiškas pilietinis ir humanistinis susirūpinimas dėl moralinių pasekmių ir poveikio, kurį struktūriniai pokyčiai gali turėti žmogaus prigimčiai ir visuomenei. Jis taip pat nerimauja, kaip ateityje tradiciniame kaimo gyvenime plėtosis organinis ryšys tarp žmonių ir jų gamtinės aplinkos.Šio darbo tezė yra ta, kad Thomsonui valstiečiai yra sudėtingų santykių tarp gamtos ir žmonių emblemos. Darbe analizuojama, kaip deskriptyviniai elementai, apibūdinantys šiuolaikinį kaimo gyvenimą, tarnauja arba kaip liūdnos nuorodos į žmogaus silpnumą gamtos stichijų akivaizdoje, arba kaip neįsisąmoninti žmogaus integravimosi į aukštesnę dalykų tvarką modeliai. 93 Nepaisant jų konvencionalios regimybės, šios poetinės konstrukcijos liudija stiprų atotrūkį nuo ankstesnių pastoralinės poezijos ir georgikos apibrėžimų. Thomsono „Metų laikų“ poetiniame ir filosofiniame projekte kaimo gyventojai yra priminimas, kad žmogus nėra gamtos įnamis ar juo labiau valdovas, o tiesiog biosferos komponentas.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/566
https://hdl.handle.net/20.500.12259/566
Appears in Collections:Darbai ir dienos / Deeds and Days 2015, nr. 63

Files in This Item:
ISSN2335-8769_2015_N_63.PG_83-93.pdf118.85 kBAdobe PDF   Restricted AccessView/Open

Show full item record

Page view(s)

96
checked on Nov 5, 2019

Download(s)

4
checked on Nov 5, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.