Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/36150
Type of publication: Magistro darbas / Master thesis
Field of Science: Politikos mokslai / Political sciences
Author(s): Paškevičiūtė, Roberta
Title: EU external policy Implementation: the case of the Union for the Mediterranean
Other Title: Europos Sąjungos užsienio politika: Viduržemio sąjungos atvejis
Extent: 118 p.
Date: 21-May-2018
Event: Vytauto Didžiojo universitetas. Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas. Politologijos katedra
Keywords: Union for the Mediterranean;Mediterranean region;European Union external policy;Barcelona process;Viduržemio jūros regiono sąjunga;Viduržemio jūros regionas;Europos Sąjungos viešoji politika;Barselonos procesas
Abstract: The present thesis introduces an analysis of the EU external policy implementation, the case of the Union for the Mediterranean in particular. The importance of this topic raised not only from the long history of the Euro-Mediterranean relations but rather form the current challenges such as refugee crisis, migratory flows, terrorism or even wide-spread diseases. As the source of these threats is mainly the Southern neighbourhood of the EU, the analysis and evaluation of the policies focused on this region is of a fundamental matter. Most of the scholar studies are relatively outdated and in terms of the Lithuanian academic community, rather minimal efforts were put towards this topic analysis. Thus, such work regarding the rather geographically unusual point of perspective of the author together based on the most recent available data has not been conducted in a more comprehensive manner. The aim of this paper is to evaluate and compare the implementation of the EU policies focused to the Mediterranean region countries and to analyze the outcomes and results of these policies by giving a special attention to the Union for the Mediterranean. The paper is based on empirical social research qualitative method as well as on the semi-structured interviews of field experts. A secondary quantitative data analysis allowed to further evaluate the policy and its results for a more detailed and comprehensive research. Results and conclusions: 1) The new institutionalism appeared to capable to explain the Euro-Mediterranean relations and its policies, however, the historical institutionalism better explained how these policies function and change while the rational choice and sociological institutionalists better analysed the reasons why the relations developed the way they did. 2) After the comparison of different stages and developments of the Euro-Mediterranean relations, it is still difficult to clearly state whether the relations remained rather the same as the it experienced some fundamental changes while becoming the Union for the Mediterranean, however, still it still maintains the essence of the Barcelona Process. 3) After the study of the structural composition of both of the frameworks, it is evident that the changes targeted to solve major challenges of the relations, eventually became rather new impediments for the policy itself. 4) The research of the fundamental challenges of the relations also showed that, despite the transformation it experienced, the issues not only remained the same but were added up with focusing to topic-specific areas, thus making the UfM to be perceived as not ever capable to play a major role in solve any of the complex challenges of the region. 5) Secondary quantitative data analysis showed that the result of the policy were rather minor, especially, in the political dimension and even though some positive improvements are visible, they are still too insignificant to be evaluated as success of the policy. 6) The role of Lithuania in the UfM appeared to be of an observer kind due to the lack of direct interest in the region, however, the importance of this particular policy remained in terms of rather general perspective of security and migration issues. 7) The thesis raised appeared to be defended as the analysis showed the UfM not being able to play a fundamental role in the Mediterranean region since it is focused on non-political topic-specific issues.
Šis darbas pristato Europos Sąjungos užsienio politikos vykdymą, labiausiai dėmesį sutelkiant į Viduržemio Sąjungą. Šio tyrimo svarba kyla ne tik dėl ilgų ir glaudžių santykių tarp Viduržemio jūros krantų, bet dėl dabartinių iššūkių ir grėsmių, tokių kaip pabėgėlių krizė, migracijos srautai, terorizmas ar net greitai plintančios pavojingos ligos.Kadangi pagrindinis šių grėsmių šaltinis yra laikomas pietinė Europos Sąjungos kaimynystė, šių santykių analizė ir įvertinimas yra didžiulės svarbos. Taip pat, didžioji dalis šios temos tyrimų nėra paremti naujausia informacija, o kalbant apie Lietuvos akademinės visuomenės pastangas šioje srityje, randamas pakankamai nedidelis darbų ir tyrimų skaičius. Taigi, šis darbas paremtas kiek neįprasta geografine autorės perspektyva į analizuojamą temą ir naujausios egzistuojančios informacijos ir duomenų analize, suteikia naują ir reikšmingą požiūrį į Viduržemio Sąjungą ir jos veiklą. Darbo pagrindinis darbo tikslas yra palyginti ir įvertinti ES politikos vykdymą Viduržemio jūros regione (būtent Viduržemio Sąjungos platformą) ir išanalizuoti jų pasiekimus ir rezultatus. Darbas yra paremtas empiriniu socialiniu kokybinės analizės tyrimo metodu, taip pat semi-struktūrizuotais interviu su šios temos ekspertais. Antrinė kiekybinių duomenų analizė taip buvo reikalinga siekiant giliau ir tiksliau įvertinti rezultatus ir Viduržemio Sąjungos pasiekimus. Pagrindinės tyrimo išvados ir rezultatai yra šie: 1) Naujasis institucionalizmas gali padėti nuodugniai išanalizuoti ES ir Viduržemio jūros regiono santykius ir politikos vystymą, tačiau istorinis institucionalizmas pasirodė labiau tinkamas paaiškinti, kaip ši politika vystosi ir funkcionuoja, o racionalaus pasirinkimo ir sociologinio pobūdžio institucionalistai geriau ir plačiau paaiškina ir išanalizuoja, kodėl politika vystėsi ir keitėsi būtent pagal tokį scenarijų. 2) Palyginus skirtingas šių santykių fazes ir vystymąsi, pasirodė vis dar labai sunku aiškiai nustatyti, ar tai dviejų skirtingų pobūdžių politika, ar vienos tęsinys, nes įvykę pokyčiai iš pagrindų transformavo santykius, tačiau Barselonos proceso esmė vis dar išlaikyta. 3) Po struktūrinės sudėties analizės tapo aišku, kad politikos pokyčiai, skirti išspręsti didžiausias santykių problemas, ne tik kad jų pilnai neišsprendė, bet sukėlė ir tam tikrų naujų iššūkių. 4) Reikšmingiausių santykių problemų tyrimas atskleidė, kad, nepaisant visų priemonių, išliko ne tik tos pačios, bet ir atskleidė Viduržemio Sąjungą kaip visiškai neįgalią išspręsti jokių didesnių ir sudėtingesnių problemų, o likti orientuotai tik į nepolitinio pobūdžio specifines problemas. 5) Antrinė kiekybinių duomenų analizė parodė, kad Viduržemio Sąjungos poveikis regione, ypač politinėje dimensijoje, yra minimalus ir nepaisant matomų teigiamų pasikeitimų, jie negali būti vertinami kaip sėkmingai vykdomos politikos rezultatai. 6) Lietuvos vaidmuo Viduržemio Sąjungoje atsiskleidė tik kaip stebėtojo, dėl to priežasties, kad šis regionas tiesiogiai su šalimi nėra susijęs ir nekelia didelių interesų. Tačiau tokios platformos egzistavimo būtinybė pabrėžiama iš regioninės visos Europos Sąjungos perspektyvos, ypač, jei tai susiję su saugumo klausimais ir migracija. 7) Iškelta tezė buvo apginta, nes Viduržemio Sąjunga ir jos vykdoma politika neatsiskleidžia, kaip gebėsianti spręsti reikšmingiausias ir sudėtingiausias regiono problemas ir yra orientuota į tematines ir specifines nepolitinio pobūdžio problemas.
Internet: https://hdl.handle.net/20.500.12259/36150
Appears in Collections:2018 m. (PMDF mag.)

Files in This Item:
roberta_paskeviciute_md.pdf2.33 MBAdobe PDF   Restricted AccessView/Open   Request a copy

Show full item record

Page view(s)

40
checked on Oct 13, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.